Užeiti į svetainę

Žiauri tiesa apie kariuomenę – Tik po mirties motina išpildė sūnaus svajonę: noriu, kad pagaliau visa Lietuva sužinotų tiesą

        Patinka? Pamėk!

Pasidalinti šiuo straipsniu ↓

Dienos, savaitės, mėnesiai bėga, o susitaikyti su sūnaus netektimi vis dar per sunku – per mažai laiko praėjo. Vos daugiau nei pusmetis, bet širdis kasdien vis dar kraujuoja, o žaizdos negyja, atrodo, lyg vakar būtų į kūną įsirėžusios. Ir, ko gero, jau neužgis. „Aš tenoriu tik vieno – išpildyti Andriaus norą ir papasakoti tai, ko jis jau nesuspėjo papasakoti“, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Šilalės rajone gyvenanti Vida Bružienė.

Reklama

Atverti širdį ir pasakoti apie praėjusių metų gegužės mėnesį mirusį 25 metų sūnų Andrių bei jo paskutiniuosius gyvenimo metus motinai labai sunku, bet ji tai daro tik dėl savo sūnaus – juk jis, dar būdamas gyvas, labai norėjo papasakoti apie savo skausmą. Tik tada niekas jo nenorėjo girdėti. Ir, ko gero, suprasti, – paprasčiau apsimesti, kad nieko nebuvo, ir gyventi savo gyvenimą.

„Kreipėmės ir į daugeliui gerai žinomus Seimo narius, bet jie tik prieš rinkimus pažadais švaistėsi, ir į žmonėms pagalbą siūlančią televizijos laidą, bet supratome, kad paprasto kaimo žmogaus skaudžios istorijos nieko nedomina – televizijos laidos kūrėjai gal tris kartus pas Andrių žadėjo atvažiuoti, bet taip ir pažado neištesėjo, jiems tik pijokų ar turto nepasidalinančių ir garsiai šaukiančių sugyventinių istorijos terūpi“, – nuoskaudos, kad sūnaus noro taip ir negalėjo išpildyti, neslėpė moteris.

Reklama

Andrius – jauniausias moters sūnus; ji yra susilaukusi septynių atžalų, bet tai nė kiek nemažina netekties skausmo. Pastaruosius dvejus metus moteris matė, kokias kančias patyrė jos vaikas – nors ir sunkiai sirgo, bet vis tiek buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą į Lietuvos kariuomenę. O čia paaiškėjo dar baisesni faktai – nors skundėsi skausmais, kuriuos kariuomenės medikai siūlė malšinti skausmą slopinančiais nereceptiniais vaistais, vaikinas sukandęs dantis vykdė sunkias užduotis, kartais atrodė, kad net ant kojų negalėjo atsistoti, bet stojosi – juk karys, davė priesaiką Lietuvai.

Bet skausmai nemažėjo, vaikinas tiesiog nyko akyse, kol galop buvo išvežtas į ligoninę. Po tyrimų laukė šiurpą sukėlusi žinia – Andriaus kūną užvaldęs itin agresyvus vėžys, jam buvo diagnozuota jau ketvirtoji ligos stadija. Ir gydytojai net nebandė slėpti – liko labai nedaug, nebent jaunas organizmas sugebės kovoti su šiuo žmogaus kūną naikinančiu piktybiniu ir labai agresyviu naviku. Ir Andrius kovojo: „Jis labai norėjo įrodyti, kad gydytojai yra neteisūs ir jis sugebės šią ligą įveikti.“

Bet šios kovos neužteko – nors labai sunkiai sirgo ir tiesiog nyko akyse, kariuomenės vadovybė Andriaus neatleido nuo tarnybos. „Jam kartodavo, kad jis iš ligoninės turi grįžti į batalioną, nes yra įsipareigojęs tarnauti 9 mėnesius; ir tik tarnybos pabaigoje, kai sūnus nebegalėjo atsikelti, jam leido nevykti į paskutiniąsias karines pratybas“, – prisipažino vaikino motina. –

Kodėl nutarėte papasakoti apie Andriaus gyvenimą? – Delfi paklausė Šilalės rajone gyvenančios V. Bružienės.

– Dabar, kai buvo paskelbti šauktinių sąrašai, noriu visus įspėti, kad žmonės žinotų ir būtų budrūs – Andriaus istorija yra puikus pavyzdys, kad kariuomenėje dirbantys medikai yra popieriniai, jie nieko negydo ir visiškai nesirūpina šauktiniais. Kaip jie gali gydyti, jeigu jie dirba nuo 8 iki 17 val., o kariai tokiu metu būna pratybose miške, o kai grįžta atgal į dalinį, čia gydytojo nė su žvake nesurasi.

Kariuomenė nori kaip įmanoma greičiau užpildyti šauktinių sąrašus, niekas net netikrina tarnauti šaukiamų vaikinų sveikatos. Juk tarnauti nereikia aukštų ponų, stambių verslininkų ar žemvaldžių ūkininkų vaikams, – šie esą garsina Lietuvą, nors dar neteko girdėti, kad kuri nors pasaulio valstybė būtų nualpusi dėl Lietuvos garsinimo. O eiliniai lietuvaičiai, neturintys užnugario, privalo savo tėvynę mylėti ir saugoti, tačiau toji tėvynė, atsitikus nelaimei, savo kario nemato. Ir negirdi.

Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį SEKTI

Sunku man apie tai kalbėti. Prieš pusmetį palaidojau sūnų, o pastaruosius dvejus metus gyvenau lyg ant peilio ašmenų. Tiek skausmo per savo gyvenimą dar nebuvau patyrusi. Esame iš kaimo, paprasti žmonės, o tokie kaip mes niekam nerūpime – sūnus sirgo, bet vis tiek buvo pašauktas tarnauti į kariuomenę, o kai apsilankė pas gydytojus, net sulaukė pašaipų: „Tu esi kaimietis, todėl esi niekas. Eisi tarnauti, nes esi sveikas.“

– Ar pašauktas į privalomąją karo tarnybą Andrius jau sirgo vėžiu?

– Ne, tada dar nieko nežinojome, bet dabar žinau, kad sirgo, tik niekas nenorėjo tirti. Tačiau jis vis tiek negalėjo būti pašauktas tarnauti – kai dar buvo mažas vaikas, susirgo astma, o paskui išsivystė širdies raumenų uždegimas, retkarčiais jam ši liga pasireikšdavo. Praėjo gal dešimt metų, pradėjo daugiau sportuoti, todėl širdis vis primindavo apie save. Taip pat jis visuomet turėjo problemų dėl kraujo spaudimo, gydytojai paskirdavo vaistus, kai pasijusdavo blogai, išgerdavo.

– O kai šaukė į kariuomenę, kokia buvo būklė?

– Baigęs mokyklą Andrius mokėsi apdailos darbuotojo specialybės, bet darbo taip ir negavo, todėl darbo biržai privalėjo sugrąžinti jam skirtą stipendiją. Reikėjo iš kažko gyventi, todėl išvažiavo į Klaipėdą – iš sandėlių nešiojo kilimus, paskui įsidarbino kitoje vietoje, bet vėl prekes reikėjo nešioti, buvo sunkus darbas, jis nuolat jausdavo nuovargį, o gautas atlyginimas nedžiugino – susimokėjus būsto nuomos mokestį, pragyvenimui ne kas ir likdavo. Tada jis nutarė grįžti atgal į kaimą – įsidarbino lentpjūvėje. Ir vis skųsdavosi – tai nugarą skauda, tai pilvą maudžia… Kaip tik tuo metu jį pašaukė į kariuomenę, todėl nuvažiavome pas šeimos gydytoją, o šis lyg su ironija dar užsiminė, kad žaidimus žaidžiame. Bet vis tiek nusiuntė pas nervų gydytoją, išrašė vaistų. O paskui Andriui reikėjo apsilankyti Tauragės karo prievolės ir komplektavimo tarnyboje, kur jis gavo siuntimą dėl sveikatos patikros. Ir tarp kitko, lyg kokią vyšnią ant torto sąvaržėle prisegė mažą lapelį, kuriame buvo parašytas vienas žodis – „TINKAMAS“.

Gaila, kad tai supratau per vėlai, bet šis užrašas buvo nuoroda gydytojų komisijai – tokiu būdu greičiau užpildomi šauktinių sąrašai. Dar šiandien prisimenu, kaip po šios kariuomenės gydytojų „patikros“ man paskambinęs Andrius nusistebėjo, kad medikai nieko netikrino, tik liepė pasidaryti kraujo tyrimus, o paskui iš karto pasakė, kad yra tinkamas tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Andrius sakė, kad nuvykęs į komisiją registratūroje seselei parodė 10 klasėje darytą širdies nuotrauką – joje aiškiai buvo parašyta, kad yra net 40 proc. širdies pažeidimas. Seselė, pamačiusi šią nuotrauką, net nustebo, sakė, vaikeli, niekur tu netarnausi, ir iš karto nuvedė pas gydytoją. O ši ją dar užpuolė – ko tu kišiesi, kur nereikia, čia – ne tavo reikalas. Tuo viskas ir baigėsi – Andrius dar skundėsi skausmais pilvo srityje, tačiau gydytoja tik iš stalčiaus išsitraukė kraujo tyrimų rezultatus ir, lyg nieko nebūtų, atkirto, kad ir turi skaudėti. O tada dar paklausė, ar nori tarnauti; Andrius pasakė, kad geriau dirbčiau nei tarnaučiau, tai matyt automatiškai ir nusprendė, kad jis yra lodarius, turės tarnauti.

Ir tada mano sūnus buvo pašauktas į kariuomenę kaip sveikas karys. Tada prasidėjo jo kelionė mirties keliu.

– Kur jis buvo pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą?

– Tarnybą jis pradėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione Tauragėje. Jau po priesaikos jam leisdavo savaitgaliais grįžti į namus.

Dar nebuvo praėjęs pirmasis tarnybos mėnuo, kai Andrius sugrįžo į namus – jis net negalėjo pasikelti iš lovos, buvo visas perbalęs – galvojome, kad pasikeitė režimas, tarnyba kariuomenėje yra atsakinga, gauna daug užduočių, bet vis tiek iškvietėme greitąją pagalbą. Atvažiavęs gydytojas sakė, kad reikia ištirti, gal skrandis yra trūkęs. Ir sūnus taip manė – sakė, atrodė lyg žarnos būtų plyšusios, ar skrandis… Suleido vaistų ir išvežė į Priėmimo skyrių. O čia gydytojas apžiūrėjo, bet nieko blogo nerado, liepė nueiti į vaistinę ir nusipirkti vaistų nuo skausmo. Ir dar pridūrė, kad kreiptųsi dar kartą, jeigu skausmai nepraeis. Bet Andrius iš karto pasakė, kad rytoj negalės ateiti – vakare jau turi būti Kęstučio batalione. Gydytojas irgi prievarta negalėjo jo laikyti – negali, tai tavo reikalas.

Andrius grįžo į tarnybos vietą, bet skausmai vis kartojosi. Nuėjęs į medicinos punktą jis tiesiog maldaudavo, kad jį apžiūrėtų ar užregistruotų pas specialistus, bet… gydytoja jam nurodydavo išgerti mezymforto – esą jis išspręs visas virškinamojo trakto problemas. Bet neišsprendė, o kraujo tyrimai vis blogėjo, tačiau tai kariuomenės gydytojams nerūpėjo – Andrius jiems buvo „mamyčiukas“. Nors iš tikrųjų jis buvo labai kantrus, nebijantis jokio darbo, be to, sportuodavo, negėrė ir nerūkė.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis medikai nustatė, kad Andrius serga labai sunkia liga ir mezymfortas jam jau nepadės?

– Tik 2019 m. sausį jį pagaliau nuvežė į Tauragės ligoninę patikrinti vidaus organų – padarė echoskopiją. Bet gydytojas pasakė, kad viskas yra gerai, Andrius yra sveikas. Ir vėl jis buvo grąžintas į batalioną. Bet sūnaus sveikata tik blogėjo – jis nuolat skundėsi pilvo skausmais, nebenorėjo valgyti, pilve atsirado didelis guzas, be to, jį pradėjo kamuoti baisus iki uždusimo kosulys.

Sūnus pasakojo, kad tada su kitais šauktiniais turėjo dalyvauti pratybose – turėjo 15 kilometrų miške ir bėgti, ir eiti su visa amunicija. Nesvarbu, kad jis sirgo, bet turėjo eiti į šį žygį, o po jo pasakojo, kad prisiminė, kaip ėjo tik maždaug pirmuosius 5 km, bet vėliau jau ir atmintį prarasdavo. Bet žygį šiaip ne taip baigė. Klausiau, ar daug ugnies gavai nuo vado, o jis – lyg ir ne, nebuvo taip, kad būtų stipriai baręs, bet pasakė, kad aš negaliu pasiduoti, turiu turėti motyvacijos ir nugalėti save. Ir jam tada iš burnos pasipylė kraujas, kariai greitai sureagavo, į sniegą paguldė, sustabdė kraujavimą… O kai grįžo atgal į batalioną, vėl savo rankomis gydėsi, nes darbo valandos jau buvo pasibaigusios, gydytoja jau buvo išvažiavusi į namus.

Sveikata jam blogėjo ne dienomis, o valandomis. Vieną kovo naktį, negalėdamas kęsti skausmų, jis naktį nuėjo į medicinos punktą prašyti pagalbos – jei tuo metu būtų budėjusi gydytoja, o ne slaugė, esu įsitikinusi, kad jis ir vėl nebūtų sulaukęs jokios pagalbos. Tada jį vėl nuvežė į Tauragę, ryte darė echoskopiją, o tada gydytojas garsiai stebėjosi, kaip Andrius galėjo praeiti komisiją ir būti pašauktas tarnauti į kariuomenę. „Tokį gražuolį užsiauginai“, – rodydamas du tvirtai suspaustus kumščius gydytojas stebėjosi, kaip prieš mėnesį Andrių apžiūrėjęs medikas šių „gražuolių“ nepastebėjo – tik aklas galėjo tokio darinio nematyti. Ir kai sūnus pasakė, kad, gydytojau, juk jūs mante tikrinote, ir sakėte, kad esu sveikas, šis tada ėmė išsisukinėti: na, jeigu jau aš tikrinau, tuomet tikrai nebuvo.

Aišku, Andriui vėžys neatsirado per naktį, aš nesakau, kad jis būtų nesusirgęs, jeigu nebūtų patekęs į kariuomenę, – ne, aišku, jis jau sirgo, bet piktybinis vėžys iki ketvirtos stadijos per naktį juk neatsirado. Tiesiog reikėjo gydytojams dirbti savo darbą – tinkamai patikrinti, ištirti, ar tikrai šauktinis yra sveikas.

– Kai Tauragėje medikai Andriui nustatė piktybinį naviką, jis baigė tarnybą?

– Ne, tikrai ne. Tai, kas vyko po to, netelpa į jokius sveiko proto rėmus – sužinojusi, kad netenku sūnaus, buvau ištikta šoko, net logiškai negalėjau mąstyti, todėl su sūnumi darėme viską, ką liepė kariuomenės vadai. O jie vertė Andrių grįžti atgal į batalioną ir tęsti tarnybą, niekas jo net neketino atleisti dėl ligos.

Kai Andrius iš Tauragės ligoninės tą patį kovą buvo pervežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, prasidėjo pragaro gyvenimas – buvo atliekama daugybė tyrimų, paaiškėjo, kad didžiulis auglys yra išplitęs į kitus vidaus organus, jo plaučiuose buvo apie du litrus skysčių, o kol šie nepašalinti, gydytojai negalėjo daryti navikų pašalinimo operacijos. Kai skysčiai buvo pašalinti, gydytojas po operacijų Andriui leido šiek tiek pailsėti – liepė važiuoti į namus, juk ir savos sienos gydo. Bet jis negalėjo grįžti į namus – kai susisiekėme su batalionu, buvo pasakyta, kad Andrius privalo prisistatyti į tarnybos vietą. Nors vos pastovi ant kojų, bet jis – karys.

Gydytojas bandė prieštarauti, juk kūne – atviros žaizdos, jas reikės pertvarstyti, bet kariuomenės vadovai laikėsi savo. Tada gydytojas net specialiai teisės aktus skaitė, bet vis tiek niekur nesurado, kad po operacijos karys iš ligoninės privalo būti sugrąžintas į tarnybos vietą.

– Ir sugrįžo?!

– Jis privalėjo vykdyti įsakymą – buvo davęs priesaiką. Kariuomenės atstovai nesugebėjo atvažiuoti ir sunkiai sergančio kario parsivežti į batalioną, turėjau aš jį vežti. Kai iš Klaipėdos atvažiavome į Tauragę, Andrių vežiau iki pat vartų, nors ten ir negalima važiuoti, bet aš juk sūnaus ant rankų nepanešiu, o jis negalėjo vaikščioti – vos paėjo, eidamas smukdavo. Bet tada bataliono vadovybė persigalvojo – pavartė dokumentus ir Andrių išleido į namus, sakė, jau artėja savaitgalis, nes tądien buvo ketvirtadienis, tai nenorėjo dėl vienos dienos laikyti. Ir išleido, bet pirmadienį liepė vėl prisistatyti į tarnybos vietą.

Nors ir sunkiai sirgdamas, bet Andrius tęsė tarnybą. O kai užsiminė apie tarnybos pabaigą, jam buvo pasakyta, kad negaus užtarnautos kario išmokos. Dabar drąsiai galiu pasakyti – velniop tą išmoką, jokie pinigai sveikatos nesuteiks. Juk tik po to sužinojau, kad kariai net nėra draudžiami sveikatos draudimu – anksčiau visi sakydavo, kad tu tik nesijaudink, jeigu sergi, geriau sirk kariuomenėje, ten yra kitokios sąlygos, geresni gydytojai, jie tave į ligoninę nuveš, kai tik kokia bėda nutiks, nereikės pačiam ieškotis pagalbos ir laukti, kol prisiregistruosi pas gydytojus. Aš visada tuo tikėjau, bet dabar drąsiai sakau: kariuomenėje mano sūnus nesulaukė pagalbos. Jeigu tu atėjai tarnauti ir nėra akivaizdžios problemos – ranka ar koja nulūžo, tavęs niekas nematys. Jiems visiškai nerūpi – jie surinko karius ir bet kokia kaina siekia juos išlaikyti iki galo. Nesvarbu, akys dar kažkiek mirkt, tai tu esi karys ir kol neišeisi per vartus, būsi karys.

Balandžio 30 d. Andrių turėjo operuoti Klaipėdoje, operacija turėjo įvykti 7.30 val., bet batalionas, kuriame jis tarnavo, transporto jam neparūpino – žadėjo, žadėjo, bet kai sūnus operacijos išvakarėse suprato, kad jeigu aš jo nenuvešiu, jis ligoninėje taip ir neatsidurs. Atvažiavau ir išsivežiau, bet kitą rytą operacija taip ir neįvyko – buvo blogi kraujo tyrimai.

Vėliau jam išoperavo 29 auglius, jis visą laiką pragulėjo ligoninėje. Ir tada jam dar turėjo būti paskutinės pratybos Klaipėdoje, bet vadas į jį pasižiūrėjo ir pasakė, kad tiek to, šį kartą tavęs nepasiimsiu į pratybas.

– Ir taip šauktinio Andriaus tarnyba Lietuvos kariuomenėje buvo baigta?

– Taip. Bet jis niekam nerūpėjo, nors kariuomenės medikai dar keturis mėnesius po tarnybos turi rūpintis šauktiniais. Kai Andrius gulėjo Klaipėdos ligoninėje, nuolat skambino jo gydytoja ir prašė, kad šis, nors ir negalėjo atsikelti iš lovos, atvažiuotų pasirašyti dokumentų. Niekur nevažiavome – gydytojos žinioje mano sūnus buvo devynis mėnesius ir šiuos parašus dėl suteiktų gydymo paslaugų galėjo gauti gerokai anksčiau, o ne tada, kai sūnus kovojo dėl gyvybės. Juk jam galėjo bet kokius popierius pakišti, jis bet ką būtų pasirašęs. Bet gydytoja taip ir neatvažiavo, nors jai sakiau, kad ji ir turėtų dar Andriumi rūpintis. Žinote, ką ji man atsakė? Ne, ji nepaklausė, kaip jaučiasi karys, ji tik nurodė, kad šis negali eiti pas savo šeimos gydytoją ir privalo atvykti į batalioną, jeigu skundžiasi sveikata.

Kai baigėsi tarnybos laikas, kariuomenė žadėjo sutvarkyti neįgalumo dokumentus, bet taip ir pažadų neištesėjo – dokumentus gerokai vėliau parengė šeimos gydytoja. Andrius buvo „ant biuletenio“, bet jam „Sodra“ pašalpos nemokėjo – kariai nėra apdrausti.

– O kaip po to jo sveikata?

– Po auglių operacijų prasidėjo chemijos terapijos. Pirmieji kartai buvo beprotiškai sunkūs, ir kiekvieną kartą po chemijos situacija tik blogėjo. Paskui jau ir kraujas nebeatsistatė iki reikalingų rodmenų, sustabdė mums chemiją, tada jau važiavome į Kauną, o čia – dar sudėtingesnės chemijos, dieną ir naktį, be jokio poilsio, tris paras… Patikėkite, parsiveždavau lavoną, kas tris savaites tas pats. Keturiolika kartų perpylėme kraują, sudegė visas jo kūnas, jis vos 45 kg tesvėrė, nors į kariuomenę išėjo sverdamas 100 kg.

– Ir gydytojai vilčių neteikė?

– Ne, tik vylėsi, kad jaunas organizmas, gal pavyks sustabdyti… Bet, neslėpsiu, didžioji dalis sakė, kad išgyvens gal iki trijų mėnesių, bet ištempėme metus ir du mėnesius. Ir jis vis tiek neatgulė į patalą – kalbėdamas, vaikščiodamas ir užgeso. Gegužės 7 d. – lygiai po metų tarnybos.

Kariuomenė žinojo, kad Andrius sunkiai sirgo, po pirmojo chemijos terapijos seanso jam paskambino kažkas iš kariškių ir pasakė, kad kariuomenė prisidės prie pagalbos, kariuomenės puslapyje bus renkami pinigai gydymui. O po to šis prašymas padėti sergančiam kariui atsirado feisbuke – jį galėjo matyti visa Lietuva. Ir taip buvo renkami pinigai iš visų geros valios žmonių. Andrius neslėpė nuoskaudos – sakė, mama, ar ne Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė turėjo prisidėti, o nuėjo lengviausiu keliu ir renka pinigus iš žmonių, o paskui pateiks, kad ji pagelbėjo.

Taip Andriaus gydymui buvo pervesta apie du tūkstančius eurų. Padėjo visi, kas tik galėjo – ir giminaičiai, ir draugai, ir visiškai nepažįstami žmonės. Ačiū jiems. Tada žadėjo padėti ir kariuomenė – liepė parašyti raštą, kur ir kada Andrius tarnavo, lyg nieko nežinotų apie jo tarnybą. Bet iš kariuomenės negavome nė pusės cento, jiems nerūpėjo.

– O kaip gydytojai – pripažino, kad klydo, kai Andrių paėmė į kariuomenę ar vėliau laiku nepastebėjo ligos?

– Oi ne, tikrai ne. Gydytojai mano, kad jie klaidų nepadarė, jie nejaučia jokios atsakomybės.

– Andrius norėjo eiti į kariuomenę?

– Jeigu būtų buvęs pasirinkimas dirbti ar tarnauti, jis būtų dirbęs, bet tarnybai neprieštaravo, sakė, atliksiu tarnybą. Sakė, žinau, kad kiti ir už pinigus susitvarko, bet aš atitarnausiu, ne problema. Jo brolis buvo tarnavęs, liepos mėnesį grįžo, o Andrius išėjo rugpjūtį, tai stebėjosi, sakė, kad dėl sveikatos problemų Andrius nepatems to krūvio. Aš ir pati buvau įsitikinusi, kad jis nepraeis komisijos vien dėl širdies problemų. Bet mes juk esame tik paprasti kaimo žmonės.

– Ieškojote kur nors pagalbos?

– Taip, bet kur tik kreipiausi, visur atsimušiau tarsi į sieną – ir į Krašto apsaugos ministeriją, ir tuomečiui sveikatos apsaugos ministrui rašiau, bet man atsakė, kad visi medikai dirbo sąžiningai ir jokių klaidų nepadarė. Tiesa, Sveikatos apsaugos ministerija nurodė, kad bataliono medikai nėra pavaldūs ministerijai. Kreipiausi ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, bet kas iš to – iš visur atėjo tokie patys atsakymai. Kariuomenė yra lyg šventa karvė, tai – valstybinis vienetas ir jo liesti nevalia. Juk nė vienas gydytojas neklydo ir jų liesti nevalia, o jeigu nesutinku, sako, kreipkis į teismą.

Prašėme pagalbos ir pas mūsų išrinktą Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, kreipiausi pagalbos ir į tuomečius Seimo narius Naglį Puteikį, Dovilę Šakalienę, Mindaugą Puidoką, netekę vilties susisiekėme su televizija, bet niekam mūsų vargai nerūpėjo. O juk mes tik norėjome, kad mus išgirstų. „TV pagalbos“ žurnalistai mums skambino du ar tris kartus, planavo atvažiuoti, norėjo Andriaus istoriją nufilmuoti ir paviešinti, bet tuo ir baigėsi jų geri norai – per pusantrų metų ir sraigė būtų atšliaužusi. Kai esi žmogus iš kaimo, kai nesi kokia nors garsenybė, paaiškėja, kad esi niekas. Televizijai rūpi parodyti tik pijokus ar amžinai turto nepasidalinančius sugyventinius, o tų, kuriems reikalinga reali pagalba, jie negirdi.

Krašto apsaugos ministerija rašė, kad ruošė dokumentus, kurie padės Andriui gauti paramą. Bet jos nebuvo nė kvapo. Tai kam tos priesaikos, jei jų nesilaiko? Kodėl jos privalo laikytis tik eiliniai kareivėliai? Sunku man apie tai kalbėti, bet galiu drąsiai pasakyti – ko verta mūsų valstybė, ko verta mūsų kariuomenė, jeigu ketvirtos stadijos vėžiu sergantis vyras turi eiti tarnauti į kariuomenę.

– Ar sūnus prieš mirtį kalbėjo apie kariuomenę?

– Taip, daug kalbėjome, vos ne kiekvieną dieną. Kai su mumis susisiekė „TV pagalba“ ir žadėjo, kad atvažiuos, nes nori pakalbinti, iš jo paties lūpų išgirsti, Andrius vylėsi, jog pagaliau visi žmonės išgirs jo istoriją. Bet jie taip ir neatvažiavo, nors vis skambindavo ir žadėdavo. Andrius labai nusivylė – sakė, esu niekam nereikalingas. Jis labai norėjo, kad ir draugai, ir net nepažįstami žmonės sužinotų visą istoriją – jeigu sergate ar ką nors jaučiate, venkite kariuomenės iš tolo, žinokite niekas jums nepagelbės.

Kai jo pilve buvo didelis guzas ir jis parodė gydytojai, jam davė pasitepti diklako…. O kai Delfi perskaičiau straipsnį apie Kęstučio batalioną, kuriame buvo pasakojama apie tai, kaip kariškis iš karių reikalaudavo pinigų ne tik už galimų tarnybos pažeidimų nefiksavimą, bet ir už tai, kad jiems pavyktų išlaikyti privalomuosius testus, prisiminiau, kaip kartą Andrius savaitgalį buvo sugrįžęs į namus, o jam ties šonkauliais buvo didelė mėlynė. Klausiau, kas nutiko, bet jis nesileido į kalbas, sakė, nekreipk dėmesio. Ir nekreipiau – maža ką, gal paslydo, gal kur griuvo, gal miške susižalojo… Bet tik dabar prisiminiau, kaip jis prieš budėjimą vis klausdavo – mama, gal gali duoti dešimt, dvidešimt eurų, gal turi. Ir prasitarė, kad kariuomenėje yra tokių, su kuriais galima susitarti, kad nereikėtų budėti. Bet daugiau apie tai nekalbėjo. O dabar man kyla įvairiausių minčių – gal ne šiaip ta mėlynė buvo, gal ne šiaip jis tų pinigų prašė, nes tokias sumas ir mokėdavo šauktiniai. Juk jis neturėjo sveikatos, todėl gal irgi mokėjo, kad tik nereikėtų naktimis budėti.

– Iš Jūsų žodžių suprantu, kad Andriui labai rūpėjo, jog ir kiti sužinotų apie jo gyvenimą?

– Taip, jis labai norėjo. Ir tą paskutinę naktį, kai prieš mirtį prie jo budėjau, jis guodėsi, kad niekas nei iš karininkų, nei iš draugų net nepaskambino ir nepaklausė, kaip jam sekasi kovoti su sunkia liga. Jis suprato, kad yra niekam neįdomus, sakė, mama, kam esu reikalingas, juk neįgalus.

Ir tą naktį paskutiniai žodžiai buvo, kai paėmė už rankos ir pasakė: „Ačiū, myliu…“ Ir viskas, pirštai atsileido…

Jis labai norėjo gyventi, nors jam ir plaukai nuslinko, neliko nei antakių, nei blakstienų. Patikėkite, kaip buvo skaudu – sėdime prie stalo, matau Andrius rankomis galvą susiėmęs ir labai nedrąsiai verkia… Sakau, sūnau, skauda tau, o jis, norėdamas mane nuraminti, dar bandė juokauti: „„Ne, mamyte, matyt paskutinė blakstiena įkrito į akį.“

Mes ieškojome būdų, kaip jam padėti – ir į užsienio medikus keipėmės, bet mums kelią pakirto karantinas. Nors vilties, kad Andrius pasveiks, niekas taip ir nesuteikė, bet jis nenuleido rankų – sakydavo, kad nors daktarai man nežada pasveikimo, aš norėčiau jiems įrodyti, kad galiu pasveikti. Jis darė viską, labai norėjo gyventi, kad tik išsikapstytų, kad nepasiduotų, neatgultų į patalą, jis net nuolat mankštas darė, iki paskutinės minutės… Kartą, pamenu, sakė: „Mama, aš tau dabar niekuo negaliu padėti, bet gal vasarą būsiu stipresnis ir galėsiu pagelbėti darbuose.“ Jis turėjo viltį. Labai didelę viltį. Bet to neužteko.

Andrius yra jauniausias mano sūnus, nors ir septynis vaikus užauginau, bet širdis plyšta iš skausmo. Aš nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu Andriaus nebūtų pašaukę tarnauti kariuomenėje. Taip, būtų buvę nelengva, bet gal šią baisią ligą medikai būtų anksčiau pastebėję, gal būtų buvę pavykę ją sustabdyti. Gal būtume nesulaukę tos ketvirtos stadijos, nors gydytojai ir sakė, kad tai buvo pati agresyviausia ir rečiausia vėžio forma.

Iki šiol žemės lyg ir nejaučiu po kojom. Andrius mirė. Bet ne man.

Krašto apsaugos ministerija: nenustatyta medikų kaltė

Skausmą dėl sūnaus netekties išgyvenančios V. Bružienės istorija yra puikiai žinoma Krašto apsaugos ministerijai. Atsakydamas į Delfi klausimus, Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyrius redakcijai atsiuntė savo poziciją.

„Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariams tinkamumas karo tarnybai pagal sveikatos būklę nustatomas Karinės medicininės ekspertizės, vadovaujantis Karinės medicinos ekspertizės nuostatais, patvirtintais Vyriausybės bei krašto apsaugos ir sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Taip pat nustatant tinkamumą tarnybai atliekami ir papildomi tyrimai. Jūsų minimu atveju Klaipėdos jūrininkų ligoninėje buvo atliktas papildomas sveikatos tyrimas ir sveikatos sutrikimų nebuvo nustatyta.

Krašto apsaugos ministro pavedimu KAM Generalinė inspekcija atliko tarnybinį patikrinimą dėl V. Bružienės pranešimuose nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su A. Bružo liga. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad sveikatos priežiūros paslaugas teikę Karo medicinos tarnybos medikai būtų netinkamai ir aplaidžiai atlikę savo pareigas. Tyrimo išvadose nurodyta, kad Karo medicinos tarnybos medikai nuolat reagavo į A. Bružo nusiskundimus, siuntė atlikti tyrimų ir konsultuotis į kitas sveikatos priežiūros įstaigas.

Taip pat V. Bružienė buvo informuota, kad jei mano, kad sūnui sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos buvo teikiamos netinkamai, vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, ji turėjo teisę kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo.

Privalomosios pradinės karo tarnybos kariai nėra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu ir ligos socialiniu draudimu, nes visos sveikatos priežiūros paslaugos jiems yra apmokamos iš kariuomenės lėšų, taip pat jie nepraranda pajamų nedarbingumo atveju. Kitomis socialinio draudimo rūšimis (pensijų, nedarbo, motinystės, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų) jie yra draudžiami ir įgyja tokias pačias socialines garantijas kaip ir visi kiti apdraustieji šiomis socialinio draudimo rūšimis.

Kariams, kurie dar tarnybos metu susirgo ir išėję į atsargą yra nedarbingi, jų laikinojo nedarbingumo metu mokamos ligos išmokos iš kariuomenės lėšų, bet ne ilgiau kaip 4 mėnesius (išmokos dydis 62,06 proc. minimalios mėnesinės algos). Jų pageidavimu, jiems taip pat gali būti skiriamas gydymas, apmokamas iš kariuomenės lėšų, neribotą laiką. Jei yra nustatoma, kad kario sveikatos sutrikimas susijęs su tarnyba, iš kariuomenės lėšų taip pat išmokamos ir vienkartinės kompensacijos, kurių dydis priklauso nuo kario sveikatos sutrikimo sunkumo ir liekamųjų reiškinių sveikatai.

Kariams, kurie dėl ligos patiria materialinių sunkumų, gali būti skiriama ir iki 5 minimalios algos dydžių materialinė pašalpa, kita parama (materialinė pašalpa, socialinio darbo vadybininkų pagalba, sprendžiant įvairius klausimus, susijusius su gydymu, socialine parama ir kt.). Apie šias garantijas V. Bružienė buvo informuota raštu. Norime atkreipti dėmesį, kad karinio dalinio vadovybė kartu su Lietuvos kariuomenės socialiniais darbuotojais, sužinojusi apie ligą, papildomai organizavo gerumo akciją, kurios metu surinktos lėšos buvo pervedamos į A. Bružo sąskaitą.

KAM iš A. Bružo šeimos narių nebuvo gavusi prašymų dėl teisės aktuose numatytų socialinių garantijų (ligos išmokos, materialinės pašalpos, sveikatos priežiūros paslaugų, socialinio darbo vadybininko paslaugų), apmokamų iš KAM skirtų valstybės biudžeto lėšų.“

Šaltinis: delfi.lt

Rekomenduojami straipsniai

Pasidalinti šiuo straipsniu ↓


        Patinka? Pamėk!
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami įvairaus pobūdžio straipsniai, surinkti iš viso pasaulio. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.