Amžina vasara ir saulė – būtent tuo turistus iš šiaurinių šalių kaip magnetas traukia Egiptas, žadėdamas išsiilgtą šilumą ir kokybišką poilsį. Internete daugybė atsiliepimų apie šios Afrikos šalies kurortus, neretai tie įspūdžiai vienas kitam prieštaraujantys. Vieni rauko nosis ir rašo, kad daugiau niekada ten nevažiuos, o kiti į tą patį viešbutį važiuoja jau penkiolika metų iš eilės. Aišku tik viena – tai ne Europa, ir niekada ja nebus. Egiptas – šis tas ypatingo ir unikalaus.
Nusigauti iki Egipto kurortų – paprasčiau nei paprasta: pakanka pasirinkti vieną iš daugybės kelionių agentūrų pasiūlymų. Sumaniau rinktis geriau žinomą kelionių organizatorių, kad nenutiktų taip, jog sumokėsime 300 eurų už savaitę šešių žvaigždučių viešbutyje, o galiausiai atsidursite apšiurusiame viešbutuke toli nuo paplūdimio. Žinoma, kiek sutirštiname spalvas, bet tokių dalykų taip pat nutinka.
Antroji sudėtingiausia užduotis po viešbučio pasirinkimo bus aprangos pasirinkimas. Vykstant į Italiją ar Ispaniją, viskas paprasta ir aišku, o štai apie Egiptą informacijos labai daug ir ji neretai prieštaraujanti viena kitai. Latvijos turistų grupėse feisbuke komentarų skiltyse galima paskaityti labai skirtingų atsiliepimų ir įspūdžių. Vieni sako, kad visą savaitę šalo, o kiti neišlindo iš maudymosi kostiumėlių. Kadangi iš prigimties esu atsargi pesimistė, labiau tikėjau šalusiais. Galiausiai paaiškėjo, kad ten buvo 21 laipsnis šilumos. Dėl viso pikto buvau pasiėmusi vilnones kojines, jeigu kartais naktį nešildomame viešbutyje būtų labai šalta. Tik visi nuogąstavimai dėl oro nepasiteisino: jau pirmą dieną buvau pasirengusi džinsus iškeisti į šortus, bet juos buvau palikusi namuose, taigi…
Gyvenimas viešbutyje labai izoliuotas, todėl, kad iš esmės nereikia niekur eiti. O ir prasmės tą daryti, tiesą sakant, jokios. Už viešbučio ribų tikrai nerasite miesto su netikėtais ar egzotiškais atradimais, kuriuos taip mėgsta keliautojai. Ten buvo viso labo plati tuštoka pagrindinė gatvė ir analogiški viešbučių kompleksai.
Susidomėjau, kur tie 53 tūkst. Šarm el Šeicho gyventojų, apie kuriuos skelbia oficialioji valstybinė statistika? Tarp viešbučių yra siaurutėlių, ne itin jaukių gatvelių, kur užsukti visai netraukė… Pavakarieniauti už viešbučio ribų taip pat nepavyks, nes arti nėra nei vienos kavinės ar restorano. Ir ar jų reikia? Maitinimas viešbutyje praktiškai visą parą, o ir maisto kokybė tiesiog puiki.
Kuo užsiimti toliau nuo centro esančiame kurorte? O gi rinktis ekskursiją, padėsiančią pamatyti ką nors įdomaus už viešbučio ribų. Jų galima įsigyti pas daugybę agentų, kurie jus tiesiog priblokš pasiūlymų gausa. Agentai stebuklingai puikiai prisimena visus svečius, tad neduoda ramybės tol, kol ko nors nenusipirksite. Agentų, kurių paslaugos du ar tris kartus pigesnės nei oficialių turizmo agentūrų, pasiūlymais galima pasitikėti, nes atsakomybę už jų paslaugų kokybę prisiima pats viešbutis – agentas su jūsų pinigais tikrai nedings kaip į vandenį. Žinoma, kataloguose viskas atrodo ryšku ir gražu, realybė žymiai paprastesnė, tačiau už 50 eurų tikrai galima tikėtis visai neprastai praleistos dienos.
Kaip vyksta ekskursija? Sutartu laiku prie viešbučio pasirodo nedideli autobusiukai, gidai kviečia turistus, ir visi susitinka kontrolės poste: mes važiavome ilga kolona su policijos palyda. Dieną autobusų lieka vis mažiau, nes ekskursijos skirtingos, o atgal mūsų jau niekas nebelydėjo. Galimas dalykas, kad tokia saugumo kontrolė ir gali pasirodyti perdėtas atsargumas, tačiau atsižvelgiant į liūdną regiono patirtį tenka pripažinti, kad ginkluotų policijos pareigūnų buvimas suteikė nors ir nesąmoningą, bet saugumo jausmą.
Važiuojant gidas pasakojo apie Šarm el Šeichą ir Dahabą, jų istoriją ir vietos gyventojus, kurių 90 proc. kurių sudaro musulmonai sunitai. Jums papasakos apie beduinus, atvykusius į Egiptą iš Saudo Arabijos, ir iki pat šių dienų gyvenančius pagal savus dykumos įstatymus. Pavyzdžiui, ir šiandien jaunikis privalo išsipirkti nuotaką, jos tėvams atsidėkodamas kupranugariais. Tiesa, vienas kupranugaris kainuoja beveik 3000 dolerių, taigi užmokestis ne toks jau menkas mūsų akimis, ką jau kalbėti apie skurdžiai gyvenančius beduinus…
Pro lėktuvo langą Sinajaus pusiasalis atrodo kaip smėlio kalvynas, bet tai viso labo optinė apgaulė, nes iš tikrųjų tos kalvos – tvirtos uolos, nors ir ne aukštesnės nei Lenkijos Tatrai. Esminis skirtumas tas, kad Europos kalnai žalesni, o Egipto rusvi. Čia visur smėlis ir darosi smalsu, kaip Sfinksui ir piramidėms pavyko išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygiomis?
Lygus asfaltuotas kelias vinguriuoja slėniais, o stebina tai, kad uolos šalia kelio visai neapsaugotos – reginys, kokio tikrai nepamatysi važiuodamas Alpėse ar Suomijoje, kur kiekviena netoliese kelio esanti uola ar skardis apsaugotas metaliniu tinklu nuo galimos griūties. Tiesa, Egipte taupoma ir kelio ženklų sąskaita.
Pasijodinėjimas ant kupranugario tikrai netruks žadėtosios pusės valandos. Apsuksite viso labai nedidelį ratelį prie jūros kranto. Bet tai tikrai nėra blogai, nes joti ant kupranugario labai neįprasta ir daugumą baugina, juk tenka sėdėti tikrai aukštai. Pati tada svajojau apie vienitelį dalyką: kad tik niekas to kupranugario nepabaidytų ar neišgąsdintų.
Ekskursiją į Dahabą „septyni viename“ apsimoka pirkti vien dėl snorklingo – lagūnose atsiveria nuostabus langas į povandeninį pasaulį, kur viskas tarsi iš paveikslėlio. Gidas iš jūros išlipo sušalęs ir kalenantis dantimis, o latviams vanduo pasirodė šiltas kaip šalies ežeruose vidurvasarį.
Žadėtasis pasivaikščiojimas Dahabe, kuris pristatomas kaip beduinų žvejų miestelis, neapsiėjo ir be apsilankymo dviejų aukštų prekybos centre su tradiciniais smėliu dekoruotais suvenyrais ir paskaita apie vietos kvepalus bei natūralius aliejus. Galima pamaklinėti apylinkėse, bet nuovargis darė savo ir labiausiai norėjosi grįžti į viešbutį. Be to, ir pasivaikščiojimui vieta neatrodė patraukli: visur išvien dviaukščiai beduinų būstai, mažytės būdelės ir vaikai, siūlantys už vieną dolerį įsigyti pintą apyrankę. Tie mažieji prekeiviai išdygsta tarsi iš niekur, gidai dar bando jus vaikyti, nes neigiamo atsakymo tie vaikai paprasčiausiai nesupranta. Jeigu pinta apyranke mato nesužavėsiantys, tada siūlo nusipirkti gėrimų, ledų ar tiesiog kažką jiems padovanoti.
Ilsintis Šarm el Šeiche primygtinai rekomenduoju apsilankyti spalvotame Dahabo kanjone, kur saulės spinduliai sukuria įstabų vaizdą ir fantastiško grožio spalvų nei atspalvių paveikslą! Autobusas sustojo prie kelio, iš kur į ekskursiją po dykumą mus vežė džipas. Tik jokio safario čia tikėtis neverta – visi keturiolika žmonių buvo susodinti į vieną automobilį, o gidas įsitaisė ant stogo. Kanjonas iš tikrųjų nepalieka abejingų, bet nemaloniai stebina atsainus požiūris į saugumą, tiksliau – absoliutus jo nebuvimas. Į viršų kabarnojomės plikais akmeninis, smėlys slysta, o mūsų grupėje buvo ir mažų vaikų. Vieną akimirką tėvai suprato, kad priešais labai siauras praėjimas, o už nugaros stati uola, grasinanti pražūčia. Gidas primygtinai gynė į priekį, o, sprendžiant pagal nuo jo sklidusį salsvą marihuanos kvapą, jam visi pavojai buvo nė motais. Laimei, kanjono trasą įveikėme visi, niekas nenukrito ir nesusižeidė, bet tai greičiau laimingas atsitiktinumas.
Introvertams iš Baltijos valstybių Egipto žmonės gali pasirodyti įkyrūs, bet tai nieko blogo, nes egiptiečiai iš tiesų labai svetingi ir nori būti tikri, kad jų svečiams nieko netrūks. Pavyzdžiui, aptarnaujantis personalas daro viską, kad poilsiautojai jaustųsi gerai. Ant lovų jie palieka įspūdingus origami – drugelius, balandžius, širdeles!
Arba restorano personalas – administroriai visada pasiteirauja, kaip sekasi, o jeigu atsakydami dar ir nusišypsosite bei linktelėsite, tai tapsite svečiu, kuriuo jie rūpinsis ypatingai dėmesingai. Jums neš kavą, gaiviuosius gėrimus ir pildys kiekvieną užgaidą.
Kiek pabendravus su vienu iš personalo vyresniųjų, paaiškėjo, kad darbas čia ne iš lengvųjų. Personalas dirba du mėnesius kiekvieną mielą dieną be išeiginių, o tada turi dešimties dienų atostogas. Administatorius Mahmoudas kaip tik atidirbo paskutines savo pamainos dienas ir ruošėsi namo pas šeimą Kaire. Kitas administratorius Allah, visai neseniai sukūręs šeimą, buvo iš Aleksandrijos, ir jo sutuoktinei, švelniai tariant, visai nepatinka, kad vyro namuose nebūna du mėnesius, bet tenka taikstytis, nes darbo Kaire ar Aleksandrijoje paprasčiausiai nėra.
Kiek ilsėjausi, tiek dienų su viešbučio konditeriu leisdavausi į savotišką ritualą. Kiekvieną dieną jo klausdavau, koks desertas šiandien pats skaniausias, o jis pasidalindavo savo rekomendacija. Kitu atveju toje desertų jūroje būčiau tiesiog prapuolusi. O taip ragavau stebuklingai gardų suflė, neįtikėtą šokolado kremą, ragavau figų tartą ir skaniausių gyvenime sausainių. Vieną rytą konditeris man pasiūlė paskanauti žemės riešutų torto, bet kai pusryčių pabaigoje nusprendžiau tą ir padaryti, jo nebebuvo. Nuliūdau ir jau ruošiausi grįžti į kambarį, kai iki ausų išsišiepęs konditeris mane sustabdė ir įdavė lėkštutę su gabalėliu to nuostabaus torto: „Atidėjau specialiai jums“. Buvau labai laiminga.
Medicinos draudimo būtinybės aptarinėti net neverta, nes jis tiesiog privalomas, ir nėra daugiau čia ką ir kalbėti. Ypač Egipte, kur daugumai kyla bėdų dėl virškinimo. Pirmas dalykas, ką rekomenduoju visur ir visada – negerti vandens iš čiaupo. Net ir valantis dantis ir plaunant dantų šepetėlį rekomenduojama naudoti vandenį iš butelio. Kiekvienas viešbutis turi savo kliniką su gydytoju, kuris teikia gana platų medicininų paslaugų sprektrą.
Kreipiausi į gydytoją pernelyg nusvilusi saulėje. Kabinete gulėjo maža mergaitė degančiais skruostais. Šilumos smūgis ir faringitas… Tėveliai, saugokite savo vaikus! Žinoma, saulė ir šiluma atvykus ir žiemos labai vilioja, bet drastiškas temperatūrų skirtumas neretai gali pridaryti bėdų.
Egipto kurortuose ne tiek ir daug progų išleisti pinigų. Neskaitant suvenyrų parduotuvių pagrindinis verslas čia parfumerija ir natūralūs aliejai. Kalbant apie pramogas, asmeniškai rekomenduočiau užsukti į parfumerijos parduotuvę, kurią rasite kiekviename viešbutyje ir dar ne po vieną. Mūsų viešbučio parduotuvėje šeimininkavo Assamas ir Samas.
Samas itin kalbus ir įdomus pašnekovas. Jeigu pasidarydavo nuobodu ir norėdavosi kavos, eidavome pas jį. Žinoma, kaskart toks apsilankymas baigdavosi dar vienų kvepalų įsigijimu, bet dabar, kai Latvijoje šalta ir pilka, lašelis šių kvepalų primena saulę, palmes, paplūdimį, spalvingą kanjoną ir orius kupranugarius. Nori nenori tenka pripažinti, kad Egiptas sukelia priklausomybę…
Šaltinis: DELFI.LT
