Sovietmečiu maisto prekių parduotuvėse stingant elementariausių produktų, pavalgyti valgykloje neretai būdavo gera išeitis. O visuomeninį maitinimą kūrusi valdžia tokiu būdu bandė diegti valgio kultūrą ir neva sveiką mitybą. Šiandien metalinėje lėkštėje įdrėbtas batono skonio kotletas su pavandenijusia bulvių koše ir agurko griežinėliu jau atrodo tragikomiškai. Deja, dar daug valgyklų, o ypač ligoninėse ar mokyklose, liguistai stengiasi išlaikyti sovietinės mitybos standartus ir asortimentą.
Pirmosios užuomazgos
Pirmos visuomeninio maitinimo įstaigos Sovietų Sąjungoje buvo pradėtos steigti po revoliucijos Rusijoje. Tuo metu jos ėmė funkcionuoti beveik visuose miestuose – gamyklose, fabrikuose. Į sovietines valgyklas pavertė net restoranus. SSRS epochoje sovietinėse valgyklose tiekė iš esmės rusų nacionalinės virtuvės valgius, tik vėliau meniu buvo peržiūrėti ir pritaikyti kiekvienai iš 15 respublikų. Valgyklose buvo galima greitai ir pigiai pavalgyti.
Tuo laiku ėmė kelti naują idėją – kad moterys neprivalo stovėti prie viryklės ir nuolat gaminti valgį. Buvo populiarinami paprasti, greitai pagaminami patiekalai.
Valgyklose žmones ne tik maitino, bet ir savotiškai švietė, skiepijo elgsenos prie stalo, viešose vietose principus. Taisyklės buvo nesunkiai įgyvendinamos: įėjus į patalpą, nusiimti kepurę, nusiplauti rankas prieš valgį, pavalgius nusinešti nešvarius indus. Dabar net vaikai žino tokius elementarius dalykus, o seniau to mokė suaugusius žmones.
Išsikeltas naujas tikslas
Vėliau įsteigė mokslinių tyrimų mitybos srityje institutą. Nebeliko tikslo pamaitinti alkanus darbininkus, tad valdžia išsikėlė naują tikslą – teisingai maitinti žmones. Dešimtys institutų kūrė maitinimo sistemą valgyklose. Ypač skrupulingai sudarinėjo valgiaraštį žinybų maitinimo įstaigose. Siekiant tinkamai maitinti Sovietų Sąjungos gyventojus, juos suskirstė į penkias kategorijas, priklausomai nuo to, kiek energijos jie išeikvodavo darbui.
Paskaičiuota, kad dirbantys protinį darbą sunaudos mažiausiai energijos, todėl nuspręsta, kad kompleksiniai pietūs intelektualų valgyklose turi aprūpinti organizmą 1400 kalorijų, o dirbančių fizinį darbą pietūs buvo nuo 1600 iki 2200 kalorijų (priklausomai nuo darbo sunkumo ir išeikvojamos energijos). Sočiausiai maitino šachtininkus ir metalurgijos gamyklų darbininkus – per pietus jie suvartodavo 2500 kalorijų ir daugiau.
Sovietmečio mėsainiai
Praėjus keleriems metams po Mitybos instituto atidarymo, 1934 m. ėmė veikti Maisto pramonės liaudies komisariatas. Jam vadovavo Anastasas Mikojanas, kuris buvo įsitikinęs, kad reikia lavinti sovietinių piliečių skonį. Po poros metų jis išvyko į Ameriką, norėdamas pasisemti idėjų, ieškodamas įdomių receptų ir technologijų visuomeninio maitinimo srityje. A. Mikojanas parsivežė 25 automatus, skirtus mėsainių gamybai. Jau po metų, 1937-aisiais Maskvos gatvėse pasirodė atsakas amerikiečių virtuvei – kotletai, kuriuos dėdavo ne į bandelę, o tarp dviejų duonos riekių, nes kvietinių bandelių trūko… Sovietiniais mėsainiais džiaugtasi neilgai – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Požiūris į skanų maistą
Nedaugelis žino, kad kompleksinių pietų iš trijų patiekalų idėja atsirado būtent sovietmečiu. Tai sugalvojo dietologas Manuilas Pevzneris. Skanų maistą jis laikė buržujų užgaida, o prieskonius, žoleles – kenksmingus žmonių organizmui. Dietologas buvo įsitikinęs, kad maistas turi būti naudingas sveikatai, todėl produktus galima tik virti ir troškinti. Sovietinėje visuomenėje toks meniu tvirtai prigijo.
Valgyklos gelbėjo sovietmečio gyventojus, kai šalyje buvo deficitas. Tuo metu parduotuvėse trūko net pačių būtiniausių dalykų, o valgyklose buvo galima sočiai pavalgyti.
Tačiau praktiškai beveik visose sovietinėse visuomeninio maitinimo įmonėse patiekalų asortimentas buvo siauras, patiekalai – neskanūs, vienodi, neįvairūs. Ypač mažas buvo daržovių pasirinkimas. Dažnai lankytojai išvis negaudavo norimų patiekalų, nors jie ir būdavo įrašyti valgiaraštyje.
Garsioji žuvies diena
Dar ir dabar daugelio atmintyje yra išlikęs bene su bjauriausiais ano laiko kvapais susijęs prisiminimas – „ketvirtadienis – žuvies diena“. Įvesta SSRS dar 1932 m., žuvies diena į Lietuvą atėjo kartu su sovietų okupacija. Žuvies dienos idėja kilo, kaip dažniausiai būna, dėl visai kitokių priežasčių nei tos, kurios buvo oficialiai deklaruojamos. Buvo kalbama, kad žuvis praplės gyventojų maisto racioną, džiugins naujais skoniais. Iš tikrųjų žuvies propaganda prasidėjo dėl daug banalesnės priežasties – kadangi gyvulininkystė niekada nebuvo stipriausia sovietinio ūkio šaka, nuolatos buvo juntamas mėsos ir jos gaminių trūkumas. Tačiau ir įvedus žuvies dieną jos patiekalų asortimentas valgyklose buvo skurdus, produkcija nelabai geros kokybės, todėl ketvirtadieniais gerokai sumažėdavo lankytojų ir apyvarta būdavo nedidelė. Kartais atsitikdavo ir taip, kad ketvirtadieniais valgyklose nepasisekdavo gauti nei žuvies, nei mėsos – žuvies šiaip nebūdavo, o mėsos nebūdavo todėl, kad ketvirtadienis – žuvies diena.
Parengta pagal vle.lt, žurnalas SPECTRUM, novate.ru, meniu.lt, wikipedia.com
Šaltinis: DELFI.LT
