„Nešdami maisto davinį savanoriai rado name senuką, karo veteraną, be kojų. Jis buvo pasidėjęs vandens stiklinę, įsijungęs televizorių ir pasiruošęs mirti badu“, – vieną iš jautrių momentų prisimena paramos fondą „Maistas Ukrainai“ padėjęs įsteigti Gintautas Pavalkis.
Nuo 2007 m. Kyjive plėtojantis antrą didžiausią maisto prekių tinklą „Novus“, kurį valdo lietuviško kapitalo „BT invest“, G. Pavalkis karo rytą leido savo namuose Vilniuje.
„Tą savaitę, kai prasidėjo karas, turėjau būti Kyjive. Tačiau nespėjau susitvarkyti visų darbų, atšaukiau komandiruotę ir likau Lietuvoje. Kietai miegojau, kai vasario 24 d. rytą pažadino kolegės iš Ukrainos skambutis. „Tai ką, Gintautai, prasidėjo“, – tą rytą kolegės skambutį prisiminė G. Pavalkis.
Čiupęs telefoną į rankas vyras ėmė rūpintis, kad ukrainiečiai net ir karo metu galėtų toliau apsipirkinėti jo valdomose parduotuvėse. Kartu į galvą su kolegomis jam šovė ir dar viena mintis – pasirūpinti tais, kurie iki parduotuvės ateiti negali.
„Pirmą diena buvo šokas, bet supratome, kad reikia kažką daryti, padėti, nes Ukraina karui tiek nesiruošė, kiek turėjo. Apsisprendėme, kad tieksime pagalbą maistu, nes turime kompetencijų šioje srityje ir galime panaudoti savo resursus“, – sako G. Pavalkis.
Jau pirmosiomis karo dienomis lietuviško kapitalo maisto prekių tinklas „Novus“ ėmė dalinti paramą maistu nepasiturintiems, o kovo 4 d. buvo įkurtas paramos fondas „Maistas Ukrainai“.
Maisto davinys gyvybę palaiko 7 dienas
Fondo vadovu tapęs Nerijus Udrėnas LRT.lt pasakoja, kad vieną maisto davinį sudarydavo 6–7 kg pakuotė, kurioje žmonės rasdavo būtiniausių produktų – kruopų, aliejaus, makaronų, šokolado, sausainių.
„Tai suteikdavo galimybę žmogui išgyventi apie vieną savaitę. (…) Reikia suprasti, kad daliai žmonių išvykti iš savo kaimo labai sunku, namas sugriautas, todėl parama maistu jiems yra svarbiausia“, – sako N. Udrėnas.
Kartu su Raudonojo Kryžiaus ir kitų savanorių pagalba maistas būdavo gabenamas vargingiausiai gyvenantiems Ukrainos apylinkių gyventojams. N. Udrėnas skaičiuoja, kad nuo fondo įkūrimo ukrainiečiams buvo nuvežti 69 vilkikai maisto, išdalinta per 340 tūkst. maisto davinių.
Neretai dalinant paramą savanoriams tekdavo susidurti ir su itin jautriomis istorijomis. Viena iš jų – nevaikštantis karo veteranas tiesiog sėdėjo savo namuose ir laukė, kol mirs badu.
„Karo pradžioje šalyje buvo visiškai sugriuvusi socialinės rūpybos sistema. Nešdami paramos fondo maistą Raudonojo Kryžiaus savanoriai rado name senuką, karo veteraną, be kojų. Jis buvo pasidėjęs vandens stiklinę, įsijungęs televizorių ir pasiruošęs mirti badu. Senukas labai apsidžiaugė maisto daviniu, jis išgelbėjo jo gyvybę“, – istoriją prisimena G. Pavalkis.
Paramą su savanoriais Ukrainoje dalinęs fondo „Maistas Ukrainai“ vadovas N. Udrėnas LRT.lt sako stebėjęsis, kaip žmonės, net ir karo metu, sugebėdavo džiaugtis mažais dalykais.
Paramos fondo „Maistas Ukrainai“ dalinamas maistas / Fondo nuotr.
„Prisimenu vieną vaizdą, kuris įstrigo galvoje. Atvežėme paramą, ten subombarduotas namas, o močiutė savo kieme sodina gėles. Mes nusistebėjome, juk karas, o ji sako, kaip aš, vaikeli, galiu be gėlių gyventi. (…) Kitas atvejis, dalinant paramą buvo pakviestas animatorius, kuris linksmino vaikus. Jie atrodė laimingi, juokėsi. Tačiau kitame kambaryje buvo jų mamos, kurios tuo pačiu metu mokėsi tvarstyti žaizdas. Viskas atrodė taip trapu“, – prisimena N. Udrėnas.
Už tą patį eurą – dvigubai daugiau prekių
Prekybos tinklo „Novus“ įkurtam fondui paramą teikia ir lietuviški verslai, kai kurie verslininkai iš Lietuvos, N. Udrėno teigimu, yra skyrę ir po 100 tūkst. eurų, kartais iš savo asmeninių lėšų, tačiau viešintis atsisakė.
Norintys prisidėti prie paramos fondo, tai gali padaryti čia.
G. Pavalkis akcentuoja, kad fondo veikla itin svarbi vyresnio amžiaus žmonėms, kurie negali išeiti iš namų apsipirkti.
Jis taip pat pažymi, kad dėl fondo valdymo efektyvumo už tą pačią pinigų sumą galima nupirkti dvigubai daugiau maisto, nei galėtų įsigyti pats žmogus.
„Viena ir priežasčių, kodėl vis dar dirbame, – gebėjimas veikti labai efektyviai. Vienas euras fondui duoda labai daug makaronų. Perkame prekes tiesiai iš gamintojų, didelį kiekį, vežama vilkikais, o ne mikroautobusais, todėl galime tai daryti greitai ir efektyviai.
Prekes gauname mažesnėmis kainomis. Būna, tiekėjai, žinodami, kad maistą skirsime paramai, padaro papildomą nuolaidą, kartais parduoda už savikainą. Skaičiuojame, kad už tą patį eurą galime nupirkti apie 2 kartus daugiau produktų, nei įsigytų pats žmogus parduotuvėje“, – sako G. Pavalkis.
Darbuotojos, maitinusios Kyjivo priemiesčio gyventojus
Prekybos tinklas „Novus“ Kyjivo srityje yra antras didžiausias, valdo 94 parduotuves. G. Pavalkio teigimu, net ir karščiausiomis karo dienomis nuolatos veikė apie 60 parduotuvių.
„Antrą karo dieną pasakėme, kad kol vieni kariauja apkasuose, mes kariausime maisto fronte. Mūsų misija – maitinti Kyjivą. Tikrai nemąstėme apie jokius užsidarymus ir galvų kišimą į smėlį“, – tikina G. Pavalkis.
Galvų į smėlį neketino kišti ir prekybos tinklo darbuotojai, be kurių indėlio, anot G. Pavalkio, nebūtų galima nei tęsti darbo karo metu, nei dalinti paramos. Kartu G. Pavalkis prisimena ir vieną istoriją, kaip dvi „Novus“ darbuotojos pasiliko vienoje iš uždarytų parduotuvių Irpinėje ir du mėnesius vietiniams gaminio maistą.
„Dvi mūsų darbuotojos pradėjo pamainą vasario 24 d., Irpinėje esančioje parduotuvėje. Jos iš karto pateko į veiksmo sūkurį. Moterys du mėnesius gyveno parduotuvėje, kepė ten duoną, gamino konservus ir kitus patiekalus iš parduotuvėje esančių prekių – taip maitino vietinius gyventojus. Jos tai darė per apšaudymus, netgi žmogus šalia parduotuvės rusų snaiperio buvo nušautas, bet jos vis tiek buvo viduje ir gamino maistą įsijungusios nedidelį generatorių“, – herojiška moterų poelgį prisimena G. Pavalkis.
Moterys du mėnesius gyveno parduotuvėje, kepė ten duoną, gamino konservus ir kitus patiekalus iš parduotuvėje esančių prekių.
G. Pavalkis
Jo teigimu, šiuo metu „Novus“ parduotuvėse dirba apie 7 tūkst. darbuotojų, iki karo jų buvo per 8 tūkst.
„Pirmomis savaitėmis mes neturėjome kontakto su puse savo darbuotojų. Būdavo, kad kažkurioje parduotuvėje kolektyvas susideda iš 100 žmonių, o parduotuvę atidaro tik 6. Dalis žmonių buvo priversti būti slėptuvėse. Vėliau dalis išvyko iš šalies, pasitraukė į vakarų Ukrainą“, – pasakoja G. Pavalkis.
Jis priduria, kad yra ir žuvusių įmonės darbuotojų, o jų skaičius gali augti, nes vyrai buvo mobilizuoti.
Sugriautos parduotuvės ir naikinami maisto sandėliai
Nuo karo pradžios, G. Pavalkis skaičiuoja, rusų kariai suniokojo penkias jų parduotuves ir vieną prekybos tinklą „Retroville“, į kurį atskrido rusų raketa. Dėl to bendrovė patyrė 9 mln. eurų tiesioginių nuostolių.
Rusai naikino ne tik parduotuves, bet ir prekių sandėlius. „Kyjive pagal plotą buvo sunaikinta 20 proc. maisto sandėlių. Sakyti, kad tai nutiko netyčia, neapsiverčia liežuvis. Manau, kad tai buvo planuota. Pavyzdžiui, viename sandėlyje buvo sunaikinta 50 tonų šaldytos žuvies, paukštienos“, – prisimena G. Pavalkis.
Jis sako bijojęs, kad karo pradžioje, kilus panikai, teks susidurti ir su padidėjusiais vandalizmo atvejais, tačiau, be rusų karių, niekas iš ukrainiečių parduotuvių neniokojo.
„Prisimenu, kai Buča buvo okupuota, rusai suniokojo ir apvogė vieną parduotuvę, galiausiai ją padegė. Kitos buvo tiesiog apšaudytos. Dar buvo toks nutikimas, kad vienoje apgadintoje parduotuvėje, rusų užimtame mieste, žmonės užėjo pasiimti maisto produktų, nes neturėjo ko valgyti. Išlaisvinus miestą ir sutvarkius parduotuvę, atėjo tie patys žmonės ir sakė, kad jie anksčiau buvo paėmė maisto iš parduotuvės ir dabar nori susimokėti“, – pasakoja G. Pavalkis.
Jis prisimena ir kitą atvejį, kai kažkas išdaužė visus parduotuvėje buvusius stiklus.
„Visi stiklai buvo sudaužyti. Langai, parduotuvės vitrinos, apšvietimas, lemputės, šaldytuvų stiklai – viskas. Sunku suvokti, bet turbūt kažkam buvo duotas nurodymas visas parduotuvės vietas, kur buvo stiklas, daužyti“, – keistą incidentą prisiminė G. Pavalkis.
Ukrainos pergale neabejoja
Prasidėjus karui, anot G. Pavalkio, žmonės itin pirko mišinukus kūdikiams, duoną. „Man pačiam labai įstrigo, kad žmonės pirko daug šviežios duonos. Dauguma mūsų parduotuvių turi kepyklas, paklausa buvo didelė, todėl kepėme daug. Turbūt logiška, sėdi slėptuvėje, turi konservų, tai norisi ir kažko užkąsti“, – svarsto G. Pavalkis.
Kartu jis pastebi, kad žmonių mitybos įpročiai pasikeitė, tad teko atnaujinti ir prekių asortimentą.
„Šampano vis dar turime, bet austrių atsisakėme. Kažkiek asortimentas pasikeitė. Pirkėjai taip pat keičia savo įpročius, pereina prie pigesnių prekių. Jeigu buvo kažkoks mėgstamas produktas, tai jį vis tiek pirks, bet ieškos pigesnio prekių ženklo“, – vardija G. Pavalkis.
Prekybos tinklas „Novus“ dar iki karo per metus gaudavo apie 600 mln. eurų pajamų. 2022 m. apyvarta grivinomis, skaičiuoja G. Pavalkis, bus apie 10 proc. mažesnė nei 2021 m., o įmonės veikla nuostolinga, tačiau tikslas šiuo metu ne siekti pelno, o pamaitinti gyventojus.
G. Pavalkis kartu su prekybos grupe „Novus“ tikisi, kad Ukrainai karą pavys laimėti iki 2024 m. sausio 1 d.: „Kiekviena krizė išvalo kažką negero. Labai viliuosi, kad po karo, atstatymo, Ukraina bus kitokia, nuostabi šalis ir rinka dirbti.“
Fondo „Maistas Ukrainai“ vadovas N. Udrėnas viliasi, kad po 10 metų Ukrainą išvysime Europos Sąjungos (ES) sudėtyje.
„Tie žmonės, kurie kovoja fronte, nenorės praleisti galimybės pastatyti kažką gražesnio. Tikiu, kad su Vakarų pagalba, geresniu Ukrainos viešuoju sektoriumi, Ukraina po 10 metų gali būti ES nare. Tai dar nebus tokia šalis kaip šiandieninė Lenkija, bet ji bus europiniame kelyje. Pergalė, manau, neišvengiama“, – sako N. Udrėnas.
Šaltinis: LRT.LT
