Deficitinė „Daktariška“ dešra ar alkoholiko džiaugsmas „rašalas“ „Kagor“. Saldainiai „Paukščių pienas“ ar praktiškai nevalgomi „Baklažanų ikrai“. Pienas trikampiuose pakeliuose ar grikių košės konservai. Ikrai, degtinė, žuvis, tačiau ir tefteliai, pervirti makaronai valgyklose ir skiestos vandeniu sultys. Tarybiniai laikai turėjo maistą, kuris būtų priimtinas, o gal ir vertinamas ir dabar, bet ir nekenčiamų produktų, kurių visi purtėsi.a
Kažkada „kondensuotas pienas“, kartu su keke žalių bananų, konservuotais žirneliais „Globus“ ir keliais majonezo stiklainiukais, buvo dedami į spec. paketus, kuriuos žmonės gaudavo tik Naujųjų metų šventei. O kai kuriuos produktus ar skanėstus labiau prisimename tik dėl to, kad nebuvo iš ko rinktis. Irisai, virto cukraus saldainiai, buvo tokie tamprūs, jog raudavo dantų plombas. „Paršiuko Čiuko“ kramtoji guma turėjo skonį, kuris trukdavo gal kokias pirmas 10 sekundžių. Nors vaisiniai ledai po 6 kapeikas būdavo išgraibstomi ledų kioskuose per kelias minutes, dabar tai laikytumėm tik šaldytu vandeniu su šiek tiek sirupo. Buvo dar įtartinų moteriškių prie parduotuvių ir bažnyčių pardavinėjami saldainiai gaideliai, apie kurių ruošimo namudinę higieną nesinori net pagalvoti.
Tačiau dažniausiai nieko pirkti nebūdavo ir pamenu, kaip delikatesais virsdavo balta duona: bulka su sviestu, pabaksnotu į cukrų, vitamino C dražė, mamos atsargiai ant dujinės viryklės sutirštintas pienas skardinėje ar bulvė, kepta laužo pelenuose.
O pamenat sovietinę „kokakolą“, limonadą „Baikal“? Kažkada tarybinė valdžia net imitavo amerikietišką legendą ir „slėpė“ šio gėrimo receptą. Sakoma, kad jį kūrė net trejus metus, pirminiame recepte buvo naudojama jonažolė, juodasis eleuterokokas, dar vadinamas Sibiro ženšeniu, saldymedžio ir šventagaršvės šaknis, lauro ir eukalipto lapai, citrinos žievelė, šalavijas, kietis, gencijonas, kardamonas, šeivamedžio uogos, apynių ir pušies ūgliai. Tačiau pasirodė, jog gėrimas, nors ir labai skanus, tačiau labai sunkiai pagaminamas, brangus ir ilgiau stovėdamas drumzlėjasi. Ilgų bandymų metu pušies ūgliai buvo pakeisti kėnių aliejumi. Jonažolę pakeitė juodoji arbata, o vėliau ir šermukšnio bei gudobelės uogos. Pagaliau 1976-taisiais limonadas buvo pradėtas tiekti į maisto parduotuves. Jis buvo toks populiarus, jog buvo ne tik pardavinėjamas buteliais, bet ir naudojamas konditerijoje ir kituose receptuose. Ekspertai sako, jog dabartinis, parduotuvėse aptinkamas „Baikalas“, retai kada būna nepadirbtas, todėl būkite įdėmūs, ką perkate, ir nepasiduokit kvailai nostalgijai.
Pačių pasiruoštas maistas buvo praktiškai kiekvienos šeimos pirmas pasirinkimas. Rudenį mes visi rinkdavom grybus, o vasarą uogas. Daugelis turėjo kolektyvinius sodus, kuriuose užsiaugindavo tiek vaisių, tiek daržovių, o daugelis turėjo ir „kaimą“, iš kurio negrįždavo be kiaušinių, bidonėlio grietinės ar rūkytos dešros.
Tarybiniais laikais Maskva išsiveždavo beveik visus mūsų gardėsius, todėl lietuviams tekdavo improvizuoti. Mūsų virėjos ir virėjai išmoko daryti sausainius-bulves, kuriems tereikėdavo saldžių trupinių, kakavos ir sviesto. Nėra kečupo, ne bėda. Mano tetos, prisimokiusios iš vokiškų žurnalų, darė puikų pomidorų padažą iš naminių pomidoriukų, agrastų, žolyčių ir kitų čia pat, darželyje augančių ingredientų. Gydytojai iš „pasiskolinto“ medicininio spirito su actu, druska, cukrumi ir vandeniu darydavo tokią degtinę, jog technologai iš kokio alkoholio fabriko būtų nagus iki alkūnių iš pavydo nusigraužę. Konservavimas virto ištisu mokslu, kuriame dalyvaudavo visa šeima, o mūsų sandėliukai ir rūsiai buvo virtę maisto saugyklomis, kuriose atsargų būtų užtekę keliom kartom.
Beveik visi mokėjo daryti valgyti. O jei nemokėjo, tai teko atsisveikinti su numirusiais skonio receptoriais ir sugadintu skrandžiu. Nes valgyklose ir restoranuose buvo tikrai ne pyragai. Aišku, dar buvo konservai. Žuvies kukuliai pomidorų padaže. Jūros kopūstai. Riebalų pilnos konservuotos „mėsos“ skardinės. Pamenat trilitrinius stiklainius su sula ar pomidorų sultimis? O „turisto pusryčius“?
Man geruoju prisimena tik dar vienas deficitas. Šprotai. Rygos produktas, kuris bene vienintelis gindavo visiškai pašlijusią tarybinių konservų reputaciją. Dar visai įdomu prisiminti žalių pomidorų konservus, bet čia jau visiška egzotika. Aišku, teoriškai buvo ir žvėrienos, ir krabų mėsos. Ir virto eršketo, ir krilio. Lašišos ir banginio mėsos. Bet realybėje – žuvies tefteliai, kilkė ir tušonka.
Jei kalbėtume apie valgyklinius „gardėsius“ tai esu lankęsis ir tokiose vietose, kur būdavo parduodama pakepta keptuvėje daktariška dešra. Išvogtos mėsos kotletai būdavo skystos konsistencijos, o kas antra bulvė pajuodavus.
Žuvies dieną prisimenant man iškart suskausta pilvą. Mano atsiminimuose žuvies kotletai būdavo nevalgomi, o žuvienė – tai tiesiog vanduo su keliom suvirtom daržovėm. Tačiau būdavo ir smagių akimirkų. Ledai… Pamenat tuos tris kaušelius ledų, įdėtus į metalinę lėkštelę ant aukštos spalvotos plastmasės kojelės? Užpilti uogiene, jie kiekvienam vaikui sukeldavo nevaldomą seilėtekį ir norą apsigyventi kur nors arčiau tarybinio „Senio Šalčio“.
Dar vienas smagus atsiminimas – bandelė „žievelė“. Bene skaniausias mokyklos saldumynas, kuris dažnai pakeisdavo mano pusryčius ir pietus. Nevalgomo maisto karalijoje bandelė, kurios giminaites iki šiol kepa įvairios kepyklos, būdavo smagus užsimiršimas nuo ypači neskanaus maisto. Juolab kad ar mokyklos valgykloje, ar restorane maistas visuomet buvo prastas. Nors gyvendamas Kaune dažnai vengdavau mokyklos virtuvės ir bėgdavau pietauti į „Žalią kalną“ ir nors tarybiniais laikais nebuvome gurmaniškai išlepę, tačiau pamenu kaip dabar, kad kartais pavykdavo visiškai „suvartoti“ tik kompotą. O kai jau suvirškindavom skystus kotletus, vandeningą sriubą, džiovintus gėrimo vaisius ir bandelę, tai reikdavo apsilankyti „pas nykštukus“. Ir kaip dabar pamenu beveik visur užklijuotus vyriškų ir moteriškų tualetų ženklus. Pamenat šiuos plastmasinius rubuilius? Jų iki dabar galima nusipirkti sendaikčių turguose.
Pamenat tą pasaką apie košę iš kirvio? Tai čia apie mano mamą.
Manau, kad sovietiniais laikais mūsų virtuvės buvo ir maisto, ir paslapčių buveinė. Užklijuotos ventiliacijos palubėj grotelės buvo apsauga ne tik nuo migruojančių tarakonų, bet ir nuo smalsių kaimynų. Virtuvėje vyko politiniai ginčai ir tarybinių mamų išradingumo varžybos. Kaip iš nieko pagaminti ką nors skanaus. Pamenat tą pasaką apie košę iš kirvio? Tai čia apie mano mamą. Išvirti makaronai, vėliau apkepti iki traškesio. Įdaryta višta, kuri reikalavo begalės darbo, bet buvo visų mūsų švenčių pagrindiniu patiekalu. Įvairi silkė, mišrainės, blynai, kuriems ne visada atsirasdavo uogienės, bet visuomet atsirasdavo cukraus. Visos mūsų mamos turėjo nedaug pagalbos iš tarybinės virtuvės technikos. Žinau, kad kai kurie turėjo ir bulvių tarkavimo mašinas ir elektrinius mėsos maltuvus. Tačiau kai mūsų šeima darydavo cepelinus, tai naudodavo tik daug šeimos rankų, rankines tarkas, kartais patarkuojančias ir mūsų krumplius, bei mėsmalę, kuri malant gyslotą mėsą judindavo ir visą stalą.
Šitas „aparatas“ praversdavo ir kepant sviestinius sausainius, tačiau tokios, virtuvėje padedančios, įrangos tikrai nebuvo daug. Vaflinė, jei tik atsirasdavo pakankamai sviesto. Širdelių formos blynų keptuvė. Tarka. Tėvo į keraminius puodelių dugnus pagaląsti peiliai. Ir mūsų skutančios, pjaustančios ir tarkuojančios rankos. Dar būdavo įvairių į viduramžių kankinimo aparatus panašių įrankių, kurie paprastus agurkus, morkas ir bulves paversdavo į linksmus kąsniukus. Nežinau, kaip vadinasi šie įrengimai, bet tikrai pamenu, kad tokios formos maistas buvo skanesnis.
Dar namie buvo tas keistas aliuminis daiktas koldūnams daryti. Nežinau, kaip kitiems, bet mums tai nepavykdavo ir koldūnus tekdavo daryti rankomis. Dar turėjom sifoną, kurį nešdavom į specialų punktą, kad pripildytų gazuoto vandens ar limonado. Vėliau atsirado angliarūgštės balioniukai ir specialūs sifonai, su kuriais galima būdavo pasidaryti gazuoto vandens namie. Tačiau balioniukų dažnai nebūdavo pirkti, todėl šitas įprotis išnyko.
Pamenu, kad dar būdavo toks įrenginys, su kuriuo būdavo galima išimti vyšnių kauliukus, ir greitpuodis, kurį į pagalbą mama kviesdavosi, kai nusipirktas mėsos gabalas būdavo ypač kietas. Bet labiausiai gąsdinantis virtuvės įrankis mano atsiminimuose yra toks degtukus taupantis prietaisėlis, kuris taip garsiai skeldavo dujinę viryklę uždegančią žariją, kad kiekvienas arbatos užkaitimas mano vaikišką natūrą įvarydavo į gilų stresą. Pas mus tokių neteko matyti, o va Rusijoj jie iki šiol pardavinėjami.
Prietaisėlis taip garsiai skeldavo dujinę viryklę uždegančią žariją, kad kiekvienas arbatos užkaitimas mano vaikišką natūrą įvarydavo į gilų stresą.
Dar pamenu neatsiejamą sovietų virtuvės dalį – klijuotę. Vadinama „klijonka“ būdavo viena iš spalvotų vietų tiek namų virtuvėse, tiek valgyklose. Netikėtai praktiška staltiesė, kurią sutikdavai visur. Ligoninės ir vaikų darželiai. Mūsų namų virtuvės ir visuomeninės valgyklos. Kaimo nameliai ir nauji daugiabučiai. Praktiškas reikalas. Ir karštą puodelį galima buvo pastatyt nepaliekant ratukų ir jei supjaustydavai nebūdavo gaila.
Yra dalykų kurie nepasikeitė nuo pat betoninio socializmo. „Vana Tallinn“ ir Rygos juodasis balzamas vis dar tarnauja kaip egzotiški suvenyrai užsieniečiams. „Laimos“ šokolado fabrikas Latvijoje vis dar gamina saldainius, o gruzinai vis dar augina šiaip sau arbatą. Armėnai vis dar vadina savo brendį konjaku, o Rusijoje galima nusipirkti „Tarybinio šampano“, kas yra labai nenormalu ir prieštarauja tarptautinei prekių ženklų teisei. Rusai giriasi savo degtine ir ikrais, o sovietinis kokybės ženklas daug kam prisiminimuose siejasi su puikiais produktais. Bet neapsigaukit. Kokybės ženklą dėdavo beveik ant visko, ikrų tais laikais nesu matęs nei kartelio, o geriausia degtinė tikrai negaminama Rusijoje.
Prisiminimai tuo ir saldūs, kad jie selektyvūs. Prisimename tai, ką norime prisiminti. O tai, kas buvo baisu… kvadratinė neskani duona, popierinė dešra su lašinukais, kokčios valgyklos, gira ir alus iš bačkų ir apseiliotos tūkstančių žmonių gazuoto vandens aparatų stiklinės. Amžinas deficitas ir negalėjimas įsigyti net būtiniausių, bazinių produktų. Tai realybė, kuri buvo. Kurioje aš gyvenau ir į kurią aš jokiais būdais nenoriu grįžti.
Šaltinis: DELFI.LT
