Užeiti į svetainę

Tarp artimiesiems ligoninės grąžintų daiktų – nei velionio paso, nei piniginės, nei dviejų telefonų. „Šiukšlių maišuose, kuriuos gavome, buvo net svetimų daiktų. Tačiau, pavyzdžiui, senelio dokumentai dingo. Kaip tai iš viso įmanoma?“ – stebėjosi Lina Jokubauskienė.

Reklama

Vidurvasarį Juozas Budreckis dar šventė žmonos Onos 80-ąjį jubiliejų. Prisiminimai ir širdingi pokalbiai liejosi iki paryčių, o su artimaisiais saulę pasitiko ir J.Budreckis.

Šviesaus proto 82 metų vyras rūpinosi daržu, augino bites ir pats vis dar vairavo automobilį. Tačiau jau rugpjūtį ėmė jaustis vis prasčiau, dažniau priguldavo pailsėti.

Reklama

Pradėjęs ieškoti prastėjančios savijautos priežasčių J.Budreckis išgirdo gąsdinančią diagnozę: agresyvus kraujo vėžys.

Baigiantis rugsėjui vyras buvo paguldytas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Onkologijos ligoninę Volungių gatvėje.

Reklama

Medikai dar svarstė, ar J.Budreckis ištvers chemoterapijos procedūras, tačiau ryžosi jam taikyti šį gydymą. Pensininko sveikata lyg ir pagerėjo, bet maždaug po trijų savaičių ligoninėje jam buvo nustatyta COVID-19.

Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį

„Tai pranešusi slaugytoja prasitarė, kad tai jau trečias toks atvejis pas juos“, – pasakojo J.Budreckio anūkė 34 metų L.Jokubauskienė.

Jau kitą dieną po šios diagnozės kraujo vėžiu sergantis vyras buvo pervežtas į LSMU Kauno klinikų Eivenių gatvėje antrąjį COVID skyrių. Dviem vakcinomis skiepytas J.Budreckis iš pradžių nejautė jokių koronaviruso simptomų, bet po kelių dienų jis ėmė dusti, buvo prijungtas prie deguonies aparato.

Vis dėlto ligonis COVID skyriuje išgyveno privalomą izoliacijos laiką, o kitą dieną, nors buvo visiškai silpnas, vėl išvežtas į Onkologijos ligoninę.

Prabėgus vos valandai po to, kai J.Budreckis paliko LSMU Kauno klinikų centrinį pastatą, jis mirė.

O gedintys artimieji gavo kelis šiukšlių maišus su neva velionio daiktais, tačiau tarp jų nebuvo svarbiausių.

Užsikrėtė pavojingu virusu

Paguldytas į ligoninę, nepaisant sudėtingų procedūrų kraujo vėžiui gydyti, J.Budreckis dar buvo gyvybingas. Nors lankytojai pas jį nebuvo įleidžiami, ligonis kasdien su artimaisiais kalbėdavo telefonu.

Kadangi vyras ėmė vis prasčiau girdėti, šeima per slaugytojas jam perdavė dar vieną mygtukinį telefoną.

COVID-19 diagnozė pribloškė J.Budreckio artimuosius, nes į ligoninę jis buvo paguldytas turėdamas neigiamą koronaviruso testo atsakymą.

Testas neigiamas buvo ir dar kelias savaites, tad pavojingu virusu Juozas galėjo užsikrėsti tik ligoninėje, nors pašaliniams ten lankytis draudžiama.

Iš pradžių manyta, kad vakcinuoto vyro sveikatai COVID-19 neturės didelės reikšmės, tačiau kraujo vėžys jau buvo per daug nualinęs J.Budreckio organizmą, tad koronavirusas pažeidė ir ligonio plaučius. Medikai nežadėjo stebuklų, o ir artimieji jautė, kad ligoniui gyventi liko nebedaug.

„Senelio izoliacija dėl koronaviruso LSMU Kauno klinikų antrajame COVID skyriuje buvo numatyta iki lapkričio 3-iosios, bet visą laiką gyvenome nežinodami, ar jis apskritai sulauks šios dienos.

Svarbu buvo ir tai, kokia mirties priežastis bus įrašyta mirties liudijime, nes jei ši priežastis – COVID- 19, net palaidoti tinkamai nebūtume galėję“, – sakė L.Jokubauskienė.

LSMU Kauno klinikų medikai neslėpė ir to, kad jei J.Budreckis vis dėlto sulauks izoliacijos pabaigos, jis iškart bus grąžintas ten, iš kur atvežtas, – į Onkologijos ligoninę.

Išvežtas iškart mirė

Per ilgąjį Visų šventųjų ir Vėlinių savaitgalį J.Budreckio sveikata itin suprastėjo, tad duotas leidimas vienam artimųjų aplankyti mirštantį senolį.

Saugodamasi kiek įmanoma aplankyti senelio atvyko L.Jokubauskienė – net jos mobilusis telefonas buvo įkištas į maišelį.

J.Budreckis dar buvo sąmoningas, nors prijungtas prie deguonies aparato nebegalėjo kalbėti. Tačiau stebėdamas anūkės telefone rodomas nuotraukas išspaudė ašarą.

Kai ligonio izoliacija baigėsi, medikai artimiesiems aiškino, jog pacientas yra per sunkios būklės, kad būtų vežamas atgal į Onkologijos ligoninę.

Tačiau jau kitą dieną nuspręsta jį pervežti.

Dokumentuose nurodyta, kad J.Budreckis iš LSMU Kauno klinikų išvežtas lapkričio 4 d. 15 val. 10 min., o jau 16 val. 15 min. fiksuotas jo mirties laikas.

„Niekaip nesuprantu, ar klinikose neatsirado kampo seneliui numirti? Ar tikrai reikėjo jį vežti per pusę miesto tam, kad būtų konstatuota mirtis?“ – graudinosi L.Jokubauskienė.

J.Budreckio mirties liudijime nurodytos mirties priežastys – širdies ir kvėpavimo nepakankamumas bei kraujo liga.

Apie COVID-19 – nė žodžio, bet saugodamasi pavojingo užkrato šeima vis dėlto velionį kremavo.

Klinikoms pateikė skundą

Onkologijos ligoninėje, į kurią mirti atvežtas J.Budreckis, artimiesiems grąžinti ir velionio daiktai – keturi geltoni šiukšlių maišai.

Namuose juos išvertusi šeima nustėro: tarp pasenusių maisto produktų buvo ir pradėti tualetinio popieriaus ritinėliai, ir vaistai, ir higienos reikmenys.

„Tuose maišuose trūko tik pelių“, – sakė L.Jokubauskienė.

Tarp grąžintų daiktų buvo ir tokių, kurių artimieji akyse nebuvo regėję. Ten buvo ir svetimas galimybių pasas, ir popierėlis su neaiškiu telefono numeriu.

Juo paskambinę J.Budreckio artimieji išsiaiškino, kad svetimi daiktai priklauso su senoliu vienoje palatoje kurį laiką gulėjusiam vyrui, kuris taip pat mirė.

Šio vyro artimiesiems buvo grąžintas velionio telefonas, pas juos buvo rastas vienas iš dviejų mygtukinių telefonų, kuriuos iki mirties turėjo Juozas.

Tačiau nei J.Budreckio pasas, nei piniginė taip ir neatsirado.

„Ligoninės kaltę vertė viena kitai, nors iš klinikų į Onkologijos filialą senelis atvežtas numirti, tad niekas ten atvežtų jo daiktų net išpakuoti nespėjo. Dingusį telefoną gulėdamas klinikose jis dar tikrai turėjo, nes kelios dienos iki mirties močiutė su seneliu kalbėjosi.

Išgirdau aibę versijų, kaip senelis buvo vežamas. Iš pradžių man aiškino, kad jį lydėjo slaugė, paskui – kad rezidentas. Sakė, kad senelis išvežtas su klinikų pižama, paskui – kad su savo drabužiais. Taip ir liko iki galo neaišku, kaip jis buvo vežamas“, – pasakojo L.Jokubauskienė.

Atsiimdamas mirties liudijimą Linos tėvas – vienintelis velionio sūnus – privalėjo pasirašyti, kad J.Budreckio dokumentus atiduos Migracijos tarnybai ar artimiausiam policijos komisariatui. Tačiau mirusio vyro paso šeima neatgavo, neaišku, kada jis apskritai dingo.

Artimieji neatgavo ir J.Budreckio piniginės, kurioje tikrai buvo pinigų.

„Tiksliai nežinome, kiek pinigų senelis turėjo, tad nesiimame spėlioti, bet jis tikrai vežėsi grynųjų į ligoninę. Tačiau net jei būtume atgavę piniginę be pinigų, nesiaiškintume, nes nieko negalėtume įrodyti.

Keista buvo ir tai, kad pradingęs telefonas dar savaitę turėjo signalą. Prašiau slaugytojų jo paieškoti, kai skambindavau, bet jis taip ir neatsirado. Telefonas buvo pigus, bet brangus mums morališkai, nes tai – vienas paskutinių daiktų, kuriuos senelis lietė“, – sakė L.Jokubauskienė.

Dėl dingusių J.Budreckio daiktų artimieji kreipėsi į policiją, bet tyrimas nebuvo pradėtas motyvuojant tuo, kad tai – mažareikšmė byla.

Tačiau velionio šeima surašė skundą LSMU Kauno klinikoms prašydama atsakyti į klausimus, kaip J.Budreckis galėjo užsikrėsti COVID-19, kur dingo jo daiktai ir kodėl prieš pat mirtį jis buvo vežamas iš vienos ligoninės į kitą?

„Nekaltiname nė vieno konkretaus asmens. Ir medikai, ir slaugytojos visą laiką, kol senelis buvo gydomas, buvo geranoriški: atsakydavo į visus klausimus, perduodavo linkėjimus, nunešdavo telefoną, jei senelis neatsiliepdavo saviškiu. Tačiau sistemos aplaidumas mus itin skaudina. Ar ligonis jau nebe žmogus ir jo daiktus galima mėtyti bet kur?“ – klausė L.Jokubauskienė.

Dingo vestuvinis žiedas

J.Budreckio artimieji viešai prabilti ryžosi po „Lietuvos ryto“ straipsnio apie tai, kad lapkritį kitoje laikinosios sostinės gydymo įstaigoje – LSMU Kauno ligoninės Terapijos klinikos Kardiologijos skyriuje – mirusios 83 metų Tatjanos artimieji pasigedo velionės vestuvinio žiedo.

Moteris šį žiedą mūvėjo šešis dešimtmečius.

„Žiedą reikėjo ne numauti, o tiesiog nurauti, nes jis buvo įaugęs į pirštą, – teigė Tatjanos anūkė Jurgita Anakurdovienė. – Baisu pagalvoti, ar raunant žiedą nuo piršto močiutei nebuvo sukeltas fizinis skausmas.“

Į kavą įmaišydavo raminamųjų

Pernai sausį nuteista Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre slaugytojo padėjėja dirbusi 47 metų V.Bojeriūnienė, kuri apvaginėjo garbaus amžiaus pacientes. Senolius su bendrininkais ji apiplėšinėjo ir netekusi darbo šiame centre.

2017 metų kovo mėnesį Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre slaugoma 88-erių moteris pranešė policijai, kad naktį ją slaugytoja išstūmė iš lovos ir pagrobė 2500 eurų. Po kurio laiko ta pati moteris vėl kreipėsi į policiją dėl to, kad naktį iš jos slaugytoja pagrobė 1500 eurų, keturis auksinius žiedus ir auksinį laikrodį.

Siūlo galą tyrėjams pavyko užčiuopti, kai iš geriatrijos centro išleista senolė vėl kreipėsi į policiją ir pareiškė, kad po „socialinės darbuotojos“ apsilankymo namuose pasigedo 500 eurų ir auksinių papuošalų.

Kai į tyrėjų akiratį pateko V.Bojeriūnienė, ėmė aiškėti visa nusikaltimų grandinė: apsimetusi socialine darbuotoja V.Bojeriūnienė atėjo į buvusios pacientės namus. Šeimininkę įsibrovėlė pavaišino atsinešta kava, į kurią buvo įdėjusi raminamųjų vaistų. Kadangi senolė gerti kavos nepanoro, V.Bojeriūnienė griebėsi smurto – trenkė senolei per galvą, pagrobė 500 eurų, auksinį žiedą ir auksinį laikrodį.

Paaiškėjo, kad V.Bojeriūnienė apvaginėjo ir kitus geriatrijos centro pacientus. Nukentėjusiaisiais šioje byloje buvo pripažinti šeši garbaus amžiaus asmenys. Jiems padaryta žala siekė 13 tūkst. 120 eurų. Du nukentėjusieji mirė taip ir nesulaukę teismo sprendimo.

Šiaulių apylinkės teismas V.Bojeriūnienei dėl vagysčių, plėšimų, sukčiavimo, neteisėto disponavimo elektronine priemone ir jos duomenimis skyrė 5 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Daugelis V.Bojeriūnienės bendrininkų liko laisvėje – jie išteisinti arba jiems irgi skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jų vykdymas atidėtas.

Ligoninė atlieka vidinį tyrimą

Jovita Gudelevičiūtė, LSMU ligoninės Kauno klinikų Komunikacijos tarnybos specialistė:

Kauno klinikose vyksta vidinis tyrimas siekiant išanalizuoti visą šio konkretaus paciento buvimo laiką gydymo įstaigoje ir personalo darbą.

Kauno klinikų COVID-19 antrajame skyriuje gydomų pacientų daiktai dedami į nepermatomus maišus, nes jie turi būti dezinfekuojami, kad nesukeltų rizikos žmonių sveikatai.

Ant maišų užrašomas paciento vardas, pavardė, gimimo data. Be to, daiktai ir jų skaičius visada surašomi į daiktų priėmimo lapą, kuriame pasirašo du atsakingi darbuotojai.

Dokumentai, piniginės ir kiti vertingi daiktai dedami į atskirą maišelį ir saugomi rakinamoje metalinėje spintelėje. Kiti daiktai (pavyzdžiui, drabužiai) saugomi rakinamoje pagalbinėje patalpoje. Įvykių, kad per klaidą būtų grąžinti svetimo paciento daiktai, pasitaiko itin retai.

COVID infekcija gydymo įstaigose gali išplisti tuomet, kai į ligoninę stacionarizuojamas pacientas būna dar inkubaciniame COVID periode – kai jis jau yra užsikrėtęs, bet COVID-19 tyrimo atsakymas dar būna neigiamas.

Visi į Kauno klinikas stacionarizuojami pacientai yra tiriami PGR metodu dėl COVID-19 infekcijos, tyrimas jiems kartojamas kas 4–5 dienas.

Be to, ligoninėje gydomų pacientų prašoma dėvėti apsaugines veido kaukes, plauti ir dezinfekuoti rankas.

Nepaisant to, ne vienvietėse palatose gydomiems pacientams lieka tikimybė užsikrėsti vienam nuo kito.

Kauno klinikų darbuotojai laikosi visų infekcijų kontrolės ir saugumo reikalavimų: dirba su apsaugos priemonėmis pagal rizikos lygį, prašo ir pacientų dėvėti apsaugines veido kaukes.

Didžioji Kauno klinikų darbuotojų dalis yra pasiskiepijusi dviem arba trimis COVID-19 vakcinos dozėmis, todėl tikimybė užsikrėsti nuo personalo itin maža.“

Šaltinis: lrytas.lt