Užeiti į svetainę

Vilnietis viešųjų ryšių specialistas Andrius Baranauskas feisbuke pasidalijo jautriu didelio susidomėjimo sulaukiusiu įrašu apie ukrainiečių padėtį Lietuvoje, kuriuo sutiko pasidalyti su lrytas.lt skaitytojais. Andrius rašė:

Reklama

„Kartais gyvenime yra smulkmenų, kurios atrodo menkos – bet erzina ir užknisa, kaip tas garsusis akmenukas bate.

Ir kol nesusiduri – net nepagalvoji apie jas. O susidūrę, žmonės neįtikėtinai dažnai tiesiog kenčia, nors pataisyti būtų juokų darbas.

Reklama

Apie vieną tokią išgirdau ką tik – ir tikrai, nežinojau, kad tokia užknisanti smulkmena yra. Dabar žinau, kviečiu žinot kartu – gal kam šaus mintis pakeist.

Papasakojo tą dalyką Svitlana, pabėgėlė iš Ukrainos. Stoviu štai prie kasos vietinėje Rimi, laukiu eilės. Girdžiu, kad pardavėja kalba rusiškai, matau prisegtą Ukrainos ženkliuką.

Reklama

Man apskritai labai didelę pagarbą kelia žmonės, kurie, kaip Svitlana, nesėdi rankų sudėję ir dirba, stato naują gyvenimą vietoje to, kurį sugriovė karas. Tai mandagiai tą ir pasakau, pasiteirauju, kaip jaučiasi pas mus – ir, kol kitų pirkėjų nėra, netikėtai išsišnekam.

Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį

Taip, Svitlana labai dėkinga Lietuvai. Atbėgo pas mus balandį, čia pasidarė operaciją, kurios nepavyko Kijyve. Susirado butą, darbą, nesustoja žavėtis parama, kurią mato. „Visur Ukrainos vėliavos!“, – žmogus net rankom suploja. Sako, aš tik atvažiavusi vis jas fotografavau, sūnui siunčiau, pasakojau apie Lietuvą.

Sūnus yra didžiausias rūpestis – jis vyresnysis leitenantas, kariauja Luhansko teritorinės gynybos dalinyje. Gyvas, sveikas – bet aišku, kad neramu dėl jo.

O visa kita – nuostabu. Ypač, sako, jūsų žmonės, kurie neįtikėtinai palaiko – antai net lietuviškai sunku pramokti, mat pirkėjai patys laužo liežuvį kas angliškai, kas rusiškai, ir dar vienas kitam padeda išversti ko nesupratę. Ką, laukdamas eilėje, pats mačiau.

Ir tada girdžiu – na, aišku, yra tokia smulkmena.

Juk reikia nuolat skambinti į visokias įstaigas. Ar dėl dokumentų, ar dėl kokios pažymos, ar dėl dar ko. O ten visi skambučiai automatizuoti – ir visur lietuvių kalba.

Yra, aišku, išimčių – antai telefoną pasipildyti ji gali, ten yra meniu rusiškai. Čia sušyla širdelė, kad laiko lygį mobilūs operatoriai.

Bet su valstybinėm įstaigom bėda – vis reikia prašyti kieno pagalbos, neišeina pačiai suprasti, kokį ten mygtuką spausti. Smulkmena, aišku, bet prisipažįsta vis pasijuntanti nepilnaverte.

O aš pasijuntu, kad nu gėda dėl tokių institucijų, nors Svitlana vis atsiprašinėja, kad pasibėdavojo – juk lietuviai jai tiek padarė, nesmagu apie kažkokiom smulkmenom smegenis pirkėjui užkišinėti.

Aišku, kad daug padarėm, ir aišku, dar daug padarysim. Svitlanos sūnus ir už mus kariauja, ačiū.

Tai gal kažkaip galim paimti ir sutvarkyti tą jo mamai – ir tūkstančiams kitų – trukdančią smulkmeną? Na, kaip kad namus apsitvarkom sulaukę svečių?

Kiek ten kainuoja pridėt papildomą funkciją toje automatinėje sistemoje ir įrašyti meniu rusų ar ukrainiečių kalba? Ir kiek kainuoja tiesiog prisimint, kad priėmėm dešimtis tūkstančių žmonių, kurie nemoka kalbos, bet vis tiek kabinasi į gyvenimą?

Šita smulkmena ne tik Svitlanos – čia ir mūsų savigarbos klausimas.

Tai letskamon. Nežinau, ar feisbukas yra geriausia vieta tą rašyt, ir ar penktadienio vakaras – geriausias laikas tą daryt. Bet kažkaip kai jau sužinojau ir susigėdau – neišėjo nepasisakyt.

O va dabar ir jūs žinot. Ir gal, pavyzdžiui, galit nusiųst kam nors, kas pakrapštytų pakaušį ir sakytų – nu jo, nepagalvojom. Arba pritagint komentare, ar dar ką.

Užtat jei išeis tą akmenuką iš bato iškratyt, tai geriau jausis ne tik mūsų svečiai, bet ir mes patys.“

Šaltinis: lrytas.lt