Užeiti į svetainę

Šiltomis dienomis buvom prie jūros, oras – pasaka. Mes deginamės, vaikai ten smėlį kapsto. Mažasis žaidžia, o kiek toliau – kitas berniukas, panašaus amžiaus.

Reklama

Tas berniukas paėmė saują smėlio ir tik pyst – į mano sūnų. Na, galvoju, gal netyčia. Sūnus irgi nesuprato, tik atsisuko, pasižiūrėjo, na, ir toliau ten savo reikalais užsiėmė. Bet tada tas berniukas antrąkart pasiėmė saują smėlio ir kaip šveitė!

Naf**, galvoju, sakau: „Oskarai, ateik čia pažaist!“

Na, kad toliau nuo to smėlio mėtytojo. Tas susirinko žaislus ir pasitraukė kokius 5 metrus. O anas velnias, matydamas, kad nebepasieks apmėtyt iš toliau, pasiėmė saują smėlio, priėjo arčiau prie sūnaus ir tik pyst vėl jam. Nebeištvėriau, sakau: „Ėėė, tu! Hmmmm… vaike! Nu nesimėtyk, juk matai, berniukui nepatinka!“

Ir čia, išgirdusi pakeltą balsą, atbėga kažkokia merga, na, kaip supratau, mama to velnio mažo. Sako: „Kas čia atsitiko?!

Kokią jūs teisę turit rėkt ant mano vaiko?!“ „Jūsų vaikas į mano vaiką smėliu mėtos, maniškis jau ir pasitraukė, o jūsiškis vis vien ateina ir mėto!“ – atsakiau.

„Uoj, Jėzau, gal, sakau, nedramatizuokit, vaikai juk tik žaidžia!“ – ji atgal.

„Kai žaidžia, tada linksma abiem! O dabar vienas žvengia, kitas verkia!“ – atkirtau. „Jie tik žaidžia…“ – ir nukiaušino, atsigulė. O tas velnias vėl – tik pyst smėliu. Na, manasis jau dūdas paleido… Ir ką tu padarysi? Negali nueiti ir nutempti jo. Žmona sako: „Ai, gal einam iš čia…“

Dar ko, niekur mes neisim! Hmm… Štai jums gyvenimiškas patarimas, ką daryti, jei turit du vaikus.

„Žaidžia, sakai? Na, pažaiskim tada“, – pagalvojau. Pasikviečiau savo vyresnį sūnų (5 metai jam), sakau: „Matai tą berniuką, kuris smėliu mėtosi? Jis žaidžia žaidimą „Kuris į kurį daugiau smėlio pataikys“, nenori eit pažaist kartu su broliu?“

O kad sužibo jo akys! Kaip pradėjo abu į jį smėlį mėtyt, jėgos juk nelygios – du prieš vieną, tai vos ne iki ausų jį užpustė. Tas, aišku, dūdas paleido. Atbėga jo motina rėkdama: „Jėzus Marija! Jūs tramdykit savo vaikus! Nejau nematot, ką jie daro?!“

„O ką jie daro? – paklausiau. – Jie juk tik žaidžia…“ Tai mama pasičiupo savo sūnų, rankšluostį ir pasitraukė kokius 20 metrų. Na štai, o kaip kitaip? Nes viduj kirba mintis, kad nelabai teisinga buvo taip elgtis, kaip iki tol darė.

Šaltinis: delfi.lt

Reklama