Užeiti į svetainę

Žmonės, esu pasimetusi ir didelėje neviltyje.

Reklama

Esmė tokia, kad gyvename ne Lietuvoje. Vaikino šeima – gausi ir palaikanti labai artimus santykius. Iš jo pasakojimų žavėjausi ir gėrėjausi tokiu stipriu ryšiu tarp tėvų, vaikų, brolių ir seserų.

Visi bendrauja bendruose „chatuose“, siunčia vieni kitiems labos nakties ir dalinasi nuotraukomis iš užfiksuotų dienos įspūdžių.

Reklama

Deja, bet mūsų pažintis nebuvo tokia, kokios tikėjausi. Mano vaikinas man nepasakė, kad jie daugiausiai valgo tik arklieną… Aš mėsos beveik nevalgau, juo labiau arklienos, savo vaikiną perspėjau, kad man tai nepriimtina, o jiems tai – delikatesas, svarbiausia virtuvės dalis.

Prie stalo man net dingo apetitas. Neturėjau, ką į burną įsidėti. Kepsniai, dešros ir dešrelės, sumuštinukai, net salotos, ir tos su arklienos mėsa. 

Reklama

Kai paklausiau vaikino, ar turi ko nors vegetariško, šis atkirto, kad turiu priimti jo šeimos papročius ir gilias tradicijas, nusileisti savo principams. Jei aš nepriimu jo šeimos, istorijos, nepriimu ir jo.

Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį

Bet man valgyti arklį, tai tas pats, kas šunį ar katę – negaliu prisiversti įsidėti į burną. Negaliu niekaip.

Kai būname dviese, tai jis manęs to daryti neverčia. Galiu valgyti, ką tik noriu. Bet lankantis pas jo šeimą privalau priimti ir jos taisykles. Man net verkti norisi, nežinau, ką daryti.

Kai sėdime prie stalo, visi šnairuoja į mane, tarsi daryčiau nusikaltimą. Suprantu, kad rodau nepagarbą atsisakydama jų močiutės gamintos arklienos, bet argi jie patys taip pat elgiasi nepagarbiai versdami valgyti tai, kas man nepriimtina?

Ką daryti? Nejau tai reikės kentėti visą laiką, jei tik mums pavyks išgyventi šiuos barnius ir tęsti santykius?

Šaltinis: lrytas.lt