Užeiti į svetainę

Atostogų užsienyje bent kol kas nenusimato, tad vasaros savaitgalius nusprendžiau skirti gražiausių Lietuvos kampelių lankymui. Kol kas maršrutas kuklus – su draugų kompanija aplankėme Druskininkus, Anykščius, o praėjusį savaitgalį leidome Palangoje.

Paskutinį kartą kaip poilsiautoja čia buvau 2010-aisiais. Įspūdis tikrai geras.

Kurortas sutvarkytas taip, kad negėda ir svečiams iš užsienio parodyti.

Kam J.Basanavičiaus gatvės triukšmas rėžia ausį – nusukite į šoną ir atrasite tokią Palangą, į kurią norėsis grįžti ne kartą.

Dviračių takai sutvarkyti, mieste nepamačiau nei vienos atšokusios trinkelės – kitų miestų vadovai galėtų imti pavyzdį.

Reklama

Bet vienas dalykas nepasikeitė. Kalbu apie paplūdimio kultūrą.

Nors takeliai per kopas sutvarkyti, naujas smėlis supiltas, atrodo, tik mėgaukis ir ilsėkis, bet per porą valandų pliaže supratau, kad mums dar mokytis ir mokytis.

Šeštadienio rytą paskyriau saulės vonioms.

Priėjusi Palangos tiltą nusukau į kairę, susiradau atokesnį kampelį, kad nesigirdėtų bumčikų iš kavinių, įsitaisiau ant smėlio ir pradėjau skaityti.

Netoliese smėlio pilis statė mažas pyplys, jo tėvai gaudė saulės įdegį, valgė saulėgrąžas, o jų lukštus spjaudė į žvilgantį smėliuką.

Ką gali žinoti, gal palikdami pliažą, šiukšles susirinks?

Jūroje nesimaudau niekada, bet po to, ką išgirdau, nekelsiu į tą vandenį nei kojos pirštelio.

Pyplys pradėjo raginti motiną, kad ši nuvestų jį į tualetą.

Nežinau kodėl, bet jaunoji mamytė keltis ir vesti palikuonio link tualeto nesugalvojo.

Gal klampoti per smėlį per sunku? 

„Eik daryt į jūrą, tik, žiūrėk, kad žmonių nebūtų“ – lyg niekur nieko komandą davė mama.

Va taip paprastai – eik į jūrą. O vėliau į tą patį vandenį maudytis…

Atrodė, kad tokie dalykai jau praeitis, bet, akivaizdu, senų įpročių lengvai neišmuši…

Šaltinis: lrytas.lt

Reklama