Ispanijos Kanarų salos dabar yra bene populiariausia lietuvių kryptis žiemos atostogų žemėlapyje. Tai yra normalu – Kanarus nesudėtinga ir nebrangu pasiekti, nepatiriama nei aklimatizacijos, nei kultūrinio šoko. Tiesa, aš pats, standartiškai, į tokias visuotinai populiarias vietoves nesiveržiu ir visada sakiau, kad Kanarų salos bus vienas paskutinių mano aplankytų masinio lankymų taškų, bet maža ką aš sakiau. Žmogus visada visko prisako, bet ne visada padaro.
Taip jau susiklostė, kad gana neplanuotai teko šį mėnesį paatostogauti Kanaruose, Tenerifėje. Kodėl taip padariau, kai nuolat visiems žadėjau Kanarus ignoruoti? Kovidas privertė.
Istorija prasidėjo prieš dvi žiemas, kai pandemija laikė pasaulį geležiniame kumštyje. Tada artimiausiai vasarai įsigijau bilietus iš Barselonos į JAV. Labai tuo džiaugiausi, nes jų kaina buvo nepadoriai maža, aš buvau labai pasiilgęs Amerikos, Trumpas buvo prisižadėjęs atšaukti kovidinį draudimą europiečiams keliauti į JAV, tad viskas atrodė būsią tik gerai. Bet laikas bėgo, vasara artėjo, Trumpo nebeliko, o Baidenas jo pažadų vykdyti neskubėjo. Įpusėjus vasarai ir sparčiai artėjant skrydžio dienai suvokiau, kad išskristi nepavyks, nes draudimas vis dar tebegaliojo ir pleveno tik neaiškūs pažadai jį atšaukti artimiausiu metu (realiai draudimas buvo atšauktas tik 2021 m. lapkritį). Tada puoliau kontaktuoti su ispanų oro linijomis, kurios parodė geranoriškumą ir leido mano už bilietus sumokėtus pinigus paversti į vaučerį, už kurį galėjau įsigyti bilietus į kitus jų skrydžius. Vaučeris galiojo metus, tad atsipalaidavau, kuriam laikui apsiraminau ir net pamiršau tą vaučerį.
Prisiminiau jį po metų, kai buvo likusios kelios dienos iki jo galiojimo pabaigos (gerai, kad išvis prisiminiau, būtų nuplaukęs). Tada skubiai mečiausi ieškoti skrydžių, bet buvo jau popandeminiai laikai ir skrydžių kainos buvo gerokai pašokusios į viršų. Pradžioje galvojau apie Pietų Ameriką, tačiau kainos į tą pusę buvo keturgubai didesnės nei mano vaučeris. Leisti papildomų pinigų nebuvo noro, variantų buvo likę minimaliai, tad liko paprasčiausias variantas – Kanarai. Arba jie, arba nieko. Pasirinkau Kanarus. Tada ir pamaniau, kad kažkada juos vis tiek būtų tekę aplankyti, kad užsiskaitytų, tai kodėl ne dabar.
Iš Ispanijos miestų pasiekti Kanarus yra ypatingai lengva ir pigu. Mūsų skrydis iš Madrido į Tenerifę kainavo 70 eurų į abi puses. Manau, kad tai yra viena pigiausių opcijų lietuviams pasiekti Kanarus. O Madridą ganėtinai padoriomis kainomis šią žiemą buvo galima pasiekti tiesioginiu skrydžiu iš Kauno. Man jis kainavo 80 eurų į abi puses. Taigi, visas skrydis į Tenerifę atsiėjo apie 150 eurų į abi puses. Tai jau patys spręskite brangu tai ar pigu, bet iš savo patirties sakyčiau, kad šiais, skrydžių brangimo laikais, tai nėra brangu.
Aišku, yra šiokia tokia priklausomybė nuo skrydžių į Madridą, nes jie iš Kauno vykdomi dukart per savaitę, tad reikia taikytis prie jų. Tačiau toliau viskas lengvėja, nes skrydžių iš Madrido į Kanarus yra daugybė, tad belieka tik išsirinkti mėgstamą Kanarų salą ir laiką, patogų joje atsirasti.
Aš išsirinkau Tenerifę. Kodėl ją? Juk bendrai Kanarų salyną sudaro septynios salos (Tenerifė, Gran Kanarija, Lansarotė, Fuerteventura, La Palma ir dvi mažesnės) ir dauguma jų yra labai populiarios. Todėl, kad man taip patarė dažnai žiemoti į Kanarus traukiantys pažįstami. Anot jų, žiemos metu būtent Tenerifėje yra geriausias oras, šilčiausias vanduo ir maloniausia aplinka. Ir būtinai rinkis pietų Tenerifę, teigė jie. Kodėl? Nes didžiulis, šalies viduryje esantis Teidės ugnikalnis sulaiko šaltus, iš Europos slenkančius vėjus, todėl pietų Tenerifėje yra šilčiau nei šiaurėje. Ar aš noriu, kad būtų šilčiau? Tai aišku, man šalčio užtenka ir Lietuvoje. Visa ta informacija įtikintas ir nusprendžiau rinktis šilčiausią Kanarų kampelį – pietų Tenerifę.
Negana to, tie patys pažįstami, ačiū jiems, primygtinai ragino netempti su nakvynės paieškomis. Tu mažiau jaudinkis dėl skrydžių sakė jie, jų visada bus, ypač iš Madrido, tu geriau pirma rask nakvynę, nes artėjant žiemai nakvynių pasirinkimas sparčiai mažėja ir brangsta. Aš, būdamas diletantu Kanarų klausimu, tų pažįstamų klausiau ir vykdžiau visas jų rekomendacijas, nes neapgaus gi gal, pažįstami visgi. Todėl likus keliems mėnesius iki kelionės, užsisakiau butą pietų Tenerifėje, esantį už penkių minučių kelio iki paplūdimio ir ramiai sau laukiau žiemos. Turiu pagrindo manyti, kad ši taktika pasiteisino, nes pavyzdžiui, kitų, mano apartamentų komplekse esančių butų pasiūloje nebeliko dar žiemai neprasidėjus, o manęs Tenerifėje aplankyti atvykę bičiuliai ir nakvynės ieškoję paskutinę minutę, ją rado daug brangiau. Išvada – jei ruošiatės į Kanarus, nedelskite su nakvynės paieškomis.
Kita vertus, su tuo butu buvo kažkiek ir apsišauta. Ne, su pačiu butu buvo viskas gerai, jis turėjo du aukštus, terasą ant stogo, nuo kurios matėsi vandenynas, du dušus, puikią virtuvę ir viską ko reikėjo geram poilsiui. Truputį negera buvo jo vieta. Kadangi jis buvo praktiškai prie pat Playa de Las Americas paplūdimio, tuo pat metu jis buvo ir per arti naktinio gyvenimo. Šito aš nei buvau įvertinęs, nei tam ruošęsis. Iš toje pat gatvėje esančių barų iki gilios nakties sklisdavo tokio garsumo muzika, kad mano lova kilnojosi. Vienas iš barų specializavosi karaoke sferoje, tad jame girti marozai baubdavo savo kvailas dainas iki nakties. Matot, kai daužosi tik muzika, organizmas kažkiek prie jos prisitaiko, tačiau kai nesistemingai bliauna apsišaukėliai dainininkai, išeina per dideli garso dažnio svyravimai, kurie labiau trikdo. Žodžiu, kitą kartą ieškodamas nakvynės Tenerifėje labiau atkreipsiu dėmesį į lokaciją, nes yra daugybė ramesnių ir taikesnių vietų nei Playa de Las Americas. Jums irgi siūlau nesusižavėti visu tuo artumu, nes tas artumas gali trenkti jums per ausis. Kita vertus, pastebėjote? Jau rašau apie kitą kartą Tenerifėje.
Trumpam grįžkime prie atvykimo į salą. Jei jūsų lėktuvas iš Kauno į Madridą yra numatytas vakare ir tą vakarą skrydžių iš Madrido į Kanarus jau nebėra, siūlau iš to nedaryti problemos. Šalia pat Madrido oro uosto yra Barajas rajonas, kuriame galima lengvai ir patogiai pernakvoti. Kodėl lengvai? Nes turbūt pagrindinis rajono biznis yra nakvynės teikimas tranzitiniams keliautojams. Nakvynės vietų jame gausu. O kodėl patogiai? Nes į Barajas iš Madrido oro uosto antro terminalo galima per dvidešimt minučių nueiti pėsčiomis. Ir neprireiks nei brangaus taksi, nei Uberio. Be to, atkreipkite dėmesį, kai kurie viešbučiai netgi teikia nemokamas atvežimo iš oro uosto paslaugas. Esu ne kartą nakvojęs Barajase keičiant skrydžius ir visada buvo patogu bei paprasta.
Bet tai yra papildomos išlaidos, sakysite? Iš esmės yra, bet juk nakvoti kažkur vis tiek reikės, tai negi yra toks jau didelis skirtumas ar atsibelsti į Tenerifę naktį, ar ramiai pernakvojus Barajase, atostogų salą pasiekti ryte?
Aš sakyčiau, kad ryte yra gal net geriau, nes ne visada nuskridus naktį būna patogu nukakti į poilsio vietą. Taip atsitiko mums. Į pietinį Tenerifės oro uostą (yra dar ir šiaurinis) atvykome vidurnaktį ir iškart susidūrėme su nepatogumais. Iš oro uosto į pietinę salos pakrantę važinėja autobusai, kas yra labai patogu, tačiau tik dieną. Naktį gali kilti keblumų, nes naktiniai autobusai važiuoja tik kas valandą, o mūsų atveju autobusas apskritai neatvyko numatytu laiku. Tai nėra nieko naujo, tvarkaraščių nesilaikymas Tenerifėje yra įprastas dalykas. Dieną tai didelių problemų gal ir nesukels (nors irgi klausimas, jei pavyzdžiui, būtų skubama į oro uostą) tačiau naktį nepunktualumas gali smarkiai erzinti. Viskas baigėsi tuo, kad buvome priversti laukti dar kito autobuso, kas mūsų laukimo laiką prailgino viena valanda, o ir tas kitas vėlavo dar dvidešimt minučių. Buvo pikta ir tuo metu galvojau, kad ne veltui aš niekada į tuos Kanarus ir nesiveržiau. Kodėl nevažiavome taksi, paklausite? Nes juk nežinojome, kad tas autobusas neatvažiuos, manėme, kad tuoj jo sulauksime. Be to, taksi kainavo apie 35 eurus, kas man pasirodė per brangu, juolab, kai autobuso kaina yra maždaug keturi eurai už bilietą. Taigi, laukėme ir galiausiai, tuo pilnu girtų ir rėkaujančių ispanų paauglių autobusu, sėkmingai pasiekėme savo nakvynės vietą.
Tai štai, suplanavę savarankiškas atostogas Tenerifėje atkreipkite dėmesį, į kurį oro uostą skrisite, nes, kaip ir minėjau, jie yra du – pietuose ir šiaurėje. Geriau, aišku, skristi į tą, kuris yra arčiau namų, nes kitaip reiks toli važiuoti, o jei tai bus naktį, sugaišite daugybę laiko. Tiesa, kaip supratau, tarptautinius skrydžius priima tik pietinis Tenerifės oro uostas, šiaurinis gi aptarnauja vidinius Ispanijos maršrutus, tad jis bus pasiekiamas tik iš Ispanijos miestų. Mes į priekį skridome į pietinį, o atgal – iš šiaurinio oro uosto.
Nepaisant autobuso istorijos, kitą rytą atsikėlėme švieži ir bemat pamiršome naktinius nepatogumus. Ir ko čia besinervinti, mūsų laukė atostogos ir puiki lietuviška vasara. Taip, lietuviška, nes vasario pradžioje Tenerifėje nėra labai karšta. Jei įsivaizduojate čia rasiantys Meksiką ar Tailandą, tai taip nebus. Per mano viešnagę saloje oro temperatūra dienomis neviršijo dvidešimties laipsnių. Bet žinote, man užteko, nes didelių karščių aš nemėgstu. Pamenu, kažkada vasarį buvau Balyje, per karšta buvo. Matomai, tokia Tenerifės temperatūra tenkina ir masę saloje poilsiaujančios liaudies. Žmonių čia pilna.
Jau per pirmąsias atostogų dienas atsikreipė dėmesys, kad saloje beveik nesigirdi rusų kalbos. Tai buvo keista, nes populiariausiuose Europos kurortuose tą kalbą buvau pratęs girdėti dažnai ir garsiai. Girdėjau kažkiek jos ir dabar, tačiau daug rečiau ir kas įdomiausia – daug tyliau. Rusai, stengiasi nebeišsišokti. Tai yra pagirtina, malonu, kad jų čia nesigirdi.
Visgi šiokių tokių nuotykių su rusakalbiais apturėjome, bet apie juos jau papasakosiu kada vėliau prie progos. Tada apžvelgsime ir kitus Tenerifės niuansus, kurie jums, galimai, pasirodys, ne tik įdomūs bet ir naudingi. Ir apie nudistų paplūdimius, aišku, pakalbėsime, nes kaip be jų?
Šaltinis: DELFI.LT
