Užeiti į svetainę

Statistikos departamentas praneša, kad per 5 metus namų ūkių, o paprasčiau – gyventojų asmeninės vartojimo išlaidos padidėjo net 47 proc. Buvo palygintas mūsų asmeninis vartojimas 2016 m. ir 2021 m. O kitąmet, kai palyginsime mūsų perkamąją galią 2022 m., dar labiau apstulbsime.

Reklama

Dar kartą primenu, jog kalbama ne apie šiuos metus. Tačiau vis vien, palyginus su 2016-aisiais, pernai maistui skyrėme 30 proc. savo visų vartojimo išlaidų. Tai yra 40,3 proc. daugiau nei prieš penkerius metus. Išlaidos būstui, vandeniui, elektrai, dujoms, kitam kurui padidėjo 58,8 proc. Visų būtiniausių išlaidų dalis mūsų pajamose sudarė 63,9 proc. Neturtingesni gyventojai maistui vienam asmeniui vidutiniškai skyrė 3,1 Eur per dieną, turtingesni – 5,9 Eur. Tiek eiliniame bare kainuoja cepelinų porcija, todėl nelabai tikiu, kad pasiturintys taip kukliai maitinasi. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kiek skiriame maistui pinigų šiemet. Ar visi išgalėsime šiemet sumokėti už dujas, elektrą, šildymą, vandenį? Nes žmogus gali riboti savo maistą, elektrą, gali nustoti pirkti vaistus, bet savo buto neatjungs daugiabutyje nuo radiatoriaus. Vanduo taip pat reikalingas. Todėl gali būti, kad kitąmet statistikai išsiaiškins, kad šalies gyventojai itin pamėgo pačius pigiausius makaronus. Ir per dieną maistui išleidžia tik eurą.

Kodėl taip manau? Nes artimiausiuose prekybos centruose jau pasigendu vyresnio amžiaus, kukliau apsirengusių kvartalo kaimynių ir kaimynų, kurie poromis eidavo kasdien apsipirkti. Ir drauge pasivaikščioti, prasiblaškyti. Jie tradiciškai pirmiausia sustodavo prie atpigintų prekių, bet kažką nusipirkdavo ir neatpiginto. Dabar tokių kasdien į parduotuvę vaikščiojančių kaimynų nematau. Jie sėdi parke ant suoliukų, bet į parduotuvę užsuka gal tik kartą per savaitę. Dažniau – tik pensijų mokėjimo dienomis. Pastebėjau, kad dalis senjorių nustojo dažyti plaukus. Kas jų laukia žiemą, net sunku įsivaizduoti. Nes atpigintos dešrelės dabar kainuoja brangiau nei prieš metus neatpigintos. O kulinarijos skyriuose du eurus kainuoja salotos iš kelių kopūstlapių. Tai jau nėra ekonominė būtinybė. Tai – pasityčiojimas.

Reklama

Kuo buvo ypatingas tas penkmetis? 2016-2019 m. šalies ekonomika toliau sėkmingai augo, nes pasaulis dar nežinojo apie COVID-19. Tad bent dvejus metus iš eilės nebuvo jokio ekonominio preteksto didinti maisto kainas. Tačiau, jei kas nors atsimena, kiek kainavo sūrelis 2017-aisiais, puikiai žino, kad 2018-aisiais tokios kainos jau nebuvo. Ar sumažėjo? Ne, tapo didesnė. Nes Lietuvoje visos kainos uoliai ir nuolatos slenka didėjimo kryptimi. Jei nėra objektyvaus preteksto padidinti kainą, tas pretekstas sukuriamas dirbtinai. Pasitelkus fantaziją. Juk dešra – ne beržas, kurio niekaip neperdarysi į klevą. Pakeisk pavadinimą, šiek tiek technologiją – ir gausi naują produktą. Brangesnį. Arba fasuok mėsos faršą ne į 500 g, o į 400 g pakuotę. Kaina lieka ankstesnė. Paveiksliukas irgi tas pats. Bet ne visi pastebės, kad mėsa pabrango.

Kainos tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje visada kyla. Lygiai kaip ir važiuojantis automobilis kas minutę nuvažiuoja vis daugiau metrų. Kol kainos kyla tolygiai, vartotojai to beveik nepastebi. Lygiai kaip neerzina greitesnis važiavimas, kol automobilis nepradeda trankytis per kelio duobes. Tada jau šaukiame – stabdyk! Lėtink! Vartotojai susierzina tik tada, kai kainos ima kilti drastiškai, katastrofiškai ir t.t. Kai piliečių kišenės paskui šuoliuojančias kainas paprasčiausiai nespėja. Bent dalis namų ūkių praranda galimybę asmeniškai planuoti savo kasdienius gyvenimus. Žmonės pasijunta nesaugūs. Jie išsigąsta. Už juos planuoja katastrofiškos kainos. Žmogus jaučia, kad iš jo tyčiojamasi. Nes 2016-2019 m. Lietuvoje nebuvo nei ugnikalnių išsiveržimų, nei žemės drebėjimų, nei cunamių. Jokios objektyvios priežasties didinti kainas. Bet jos didėjo.

Reklama

O tada atėjo pandemija, valstybinis smulkiųjų verslininkų teroras, galimybių pasai bei kitokie rinkos iškraipymai. Nemanau, kad, užsidarę karantinuose ir savo artimųjų nelankę net per Kalėdas, Velykas, išleidome daug pinigų kultūriniams renginiams. Juk teatrai, kinas, muziejai, bibliotekos, koncertų salės taip pat buvo uždaryti. Vėliau įleisdavo tik su galimybių pasais. Tačiau statistika rodo, kad, nepaisant pandeminių suvaržymų, per penkmetį mūsų išlaidos kultūrai išaugo 12,2 proc. Vėlgi kurioziška. Socialiniuose tinkluose kultūringai apsikeičiame keiksmažodžiais, o, pasirodo, vis vien per penkmetį tapome kultūringesni. Tiesa, tik finansine šio abejotino reiškinio išraiška.

Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį

Pamąstymui

Remiantis 2021 m. gyventojų pajamomis, žemiau skurdo rizikos lygio esančių gyventojų 2022 m. šalyje per metus išaugo 1,2 proc. ir yra 21,2 proc. Skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui 2022 m. yra vertinama 516 eurų, o namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų, tokia riba yra 1084 eurai

Šaltinis: respublika.lt