Užeiti į svetainę

Universalios bazinės pajamos jau kurį laiką pasaulyje kelia karštas diskusijas – ar „nemokami“ pinigai, be išimčių mokami visiems gyventojams, suteiktų galimybių tobulėti ar vis tik – tinginiauti? Lietuvos ekonomistai įvertino, kaip tokios pajamos paveiktų šalies ekonomiką ir kokia tai galėtų būti suma.

Reklama

Universalios pajamos ypatingos tuo, kad būtų vienodo dydžio ir kiekvieną mėnesį mokamos visiems gyventojams be jokių išimčių, neatsižvelgiant į finansinę padėtį, turtą ir kt.

Ekonomistų teigimu, šios išmokos prisidėtų prie ekonomikos augimo, vartojimo, žmonės jaustųsi saugesni, ramesni ir lankstesni darbo rinkoje. Tačiau šiuo metu mažiausia besąlyginių pajamų suma Lietuvoje turėtų būti bent 260 eurų, kas reikštų, kad visiems gyventojams reikėtų skirti 8,8 mlrd. eurų per metus. Dėl to būtų dvigubai didesni mokesčiai, nors tokia suma normaliai net neįgyvendintų universaliųjų pajamų idėjos.

Reklama

Kita vertus, gaudami nemokamas pajamas žmonės nebenorėtų dirbti sunkių, mažai apmokamų darbų, dėl ko imtų nykti tam tikri sektoriai, truktų sunkiau pagaminamų prekių ar paslaugų. Vienintelė išeitis – robotai, bet jų dar teks palūkėti.

Žmonės būtų laimingesni ir finansiškai saugesni

„Swedbank“ ekonomistės Gretos Ilekytės teigimu, universalių pajamų apraiškų dar ir iki pandemijos buvo galima pamatyti keliose pasaulio šalyse. Kaip pavyzdį ji pateikia Aliaskos valstiją, kurios gyventojai kasmet gauna daugiau nei 1 tūkst. dolerių (dabar panašiai būtų ir eurais) universalių pajamų.

Reklama

„Ir nors ilgą laiką apie universalias pajamas buvo kalbama kaip apie hipotetinį scenarijų, pandemijos metu šios pajamos, bent iš dalies virto realybe – Lietuvoje trečdalis gyventojų buvo apdovanoti 100 eurų išmokomis“, – pastebi ekonomistė.

Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį

G. Ilekytės vertinimu, šių išmokų idėja turi ir privalumų, ir trūkumų. Anot jos, vienas svarbiausių privalumų yra tai, kad visi asmenys, nesvarbu, kokias pajamas gauna, sulauktų vienodų išmokų į savo sąskaitas.

„Ši priemonė būtų socialiai teisinga, nediskriminuojanti ir itin lengvai administruojama. Tad komplikuotoje ir daug išimčių turinčioje dabartinėje socialinės apsaugos sistemoje, tai yra vienas didžiausių šių pajamų privalumų“, – sako pašnekovė.

Anot jos, atlikti tyrimai rodo, kad besąlyginės pajamos gyventojams suteikia daugiau finansinio saugumo, pasitikėjimo valstybės institucijomis ir apskritai prisideda prie išaugusio laimės lygio.

Be to, pasak ekonomistės, išmokos dar skatina gyventojų vartojimą, tad ekonomika augtų sparčiau, būtų kuriamos naujos darbo vietos.

Didžiausias minusas – žmonės nebenorėtų sunkiai dirbti

Vis dėlto šios pajamos turi ir nemažai trūkumų. G. Ilekytė kaip vieną iš jų įvardija tai, kad universalios pajamos daliai gyventojų padarytų „meškos paslaugą“, kai vietoje darbo būtų pasirenkama gyventi iš šių pajamų.

Dar viena blogybė – norint finansuoti universalias pajamas tektų peržiūrėti visą valstybės finansų aparatą, kadangi šioms išmokoms finansuoti reikėtų itin daug biudžeto pajamų: „Gerokai kiltų mokesčiai, o išlaidos kitose srityse turėtų sumenkti.“

G. Ilekytės teigimu, taip pat tikėtina, kad gyventojai atsisakytų dirbti mažiau apmokamus, daugiau fizinių jėgų reikalaujančius darbus. Dėl to dalis sektorių susidurtų su rimtais darbo jėgos iššūkiais. 

Iš kitos pusės, anot pašnekovės, kodėl šias išmokas turėtų gauti ir tie asmenys, kurie su jokiais finansiniais iššūkiais nesusiduria?

„Taigi, universalios pajamos, nors ir turėdamos pliusų, kelia ir nemažai klausimų. Tikėtina, kad ir Lietuvoje vis dažniau išgirsime diskusijų šia tema, deja, universalių pajamų įgyvendinimas visiems gyventojams realybe gali tapti tik tolimoje ateityje.

Tam reikėtų daug politinės valios ir resursų, o valstybės socialinės gerovės mechanizmas turėtų būti iš esmės pakeistas“, – įsitikinusi ekonomistė.

Anot jos, tokių pajamų idėja gali virsti realybe nebent jeigu ekonomikoje įvyktų struktūriniai pokyčiai, pavyzdžiui, dėl automatizacijos ir robotizacijos darbuotojų poreikis gerokai sumenktų ir darbo galimybės gerokai sumažėtų.

To įgyvendinti negalėtų net turtingiausios šalys

Vyriausioji „INVL Asset Management“ ekonomistė Indrė Genytė–Pikčienė įsitikinusi, kad šių pajamų idėja žavinga atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

„Ekonomistai mėgsta posakį „nemokamų pietų nebūna“, kuris reiškia, kad pinigus šiai idėjai realizuoti reikia iš kažkur paimti, kažkas juos turi uždirbti. Juk lėšos valstybės biudžete nėra mana iš dangaus – į jį surenkami pačių ekonomikos dalyvių uždirbti ir mokesčių forma sumokėti pinigai.

Taigi, ekonomikos dalyviai privalės daugiau uždirbti arba atsisakyti kažkurios srities finansavimo (švietimo, sveikatos, krašto apsaugos). Priklausomai nuo to, kokio dydžio bazinių pajamų lygio siektų“, – komentuoja ekonomistė.

Pasak jos, šiandien universalios pajamos vis dar atrodo visiška utopija, nes tokios programos masiškai įdiegti negalėtų net pačios turtingiausios šalys.

I. Genytės–Pikčienės teigimu, finansinių išteklių ribotumo klausimas net ir neturint tokios švaistūniškos programos šalims kelia daug galvos skausmo.

Mokesčius tektų didinti 50 proc.

SEB banko ekonomistas Tado Povilausko teigimu, universalios bazinės pajamos teoriškai turėtų būti mokamos besąlygiškai, periodiškai ir siekti bent jau būtiniausių išlaidų dydį.

„Tačiau praktiškai, paimkime pavyzdį iš Lietuvos – absoliutaus skurdo riba Lietuvoje yra apie 260 eurų – vien tokiai mėnesinei sumai kiekvienam gyventojui reiktų 8,8 mlrd. eurų per metus.

Tokia suma sudaro pusę Lietuvoje surenkamų visų mokesčių sumos. Vadinasi, vien tokiai papildomai 260 eurų mėnesinei sumai mokesčių surinkimą reikėtų padidinti 50 proc.“, – skaičiuoja ekonomistas.

Jis svarsto, kad galbūt, visiems mokant tokią išmoką, reikėtų mažiau išleisti pensijoms, nedarbo, šalpos ir kitoms išmokoms, tačiau tokiu atveju dirbantys gautų papildomai 260 eurų, o pensininkai – ne, kas, anot pašnekovo, būtų nesąžininga.

„Ir ar 260 eurų suma nebūtų per maža siekiant jaustis ramiai? Jeigu per maža, reiškia, reikėtų dar labiau kelti mokesčius“, – aiškina T. Povilauskas.

Truks būtinų prekių, nes nebus, kas jas gamina

I. Genytė–Pikčienė atkreipia dėmesį, kad tokios pajamos gali sutrikdyti rinkos pasiūlos ir paklausos dėsnius – gyventojai, kuriems nereikia rūpintis dėl bazinių išgyvenimo dalykų, nebus suinteresuoti dirbti išvis arba imtis tam tikro darbo – verčiau rinksis sau patinkančias, bet nebūtinai visuomenėje paklausias ar finansiškai prasmingas veiklas.

Ekonomistės teigimu, dėl to rinka išsibalansuos ir nebeveiks efektyviai: ilgainiui susidarys tam tikrų reikalingų prekių ir paslaugų, kurių gamyba ir teikimas nėra malonus procesas, stygius. Ir priešingai – išaugs pasiūla tų prekių ir paslaugų, kurias gaminti ir teikti yra malonu, tačiau nebūtinai reikalinga visuomenei.

Anot pašnekovės, dėl šių rinkos neefektyvumų mokestinės pajamos kris į biudžetą ir ilgainiui smuks pačios išmokos lygis, kol nebetenkins savo apibrėžimo ir tikslų.

„Neatremiamas argumentas tokiose diskusijose – nemalonius, bet paklausius darbus už mus dirbs robotai. Vis dėlto, kol kas to nėra ir dar ilgai nebus, o iki to momento teks patiems atlikti tiek malonius, tiek ir nelabai malonius, bet reikalingus darbus už atlygį, kurio dalį mokesčių forma skiriame valstybės viešosioms funkcijoms finansuoti ir pasirūpinti pažeidžiamais visuomenės nariais, o ne dalinti visiems po lygiai“, – vardija I. Genytė–Pikčienė.

Pirma reikėtų sumažinti šešėlinę ekonomiką

T. Povilauskas pripažįsta, kad visiškai sutinka su tuo, jog periodinė pinigų suma gyventojui tikrai padeda lengviau jaustis ir būti lankstesniam gyvenime. Tačiau priduria, kad, kaip įprasta ekonomikoje, yra atsiremiama į ribotų resursų lubas.

Todėl, pasak ekonomisto, bent jau artimiausius 20 metų daugelį tų problemų, kurias turėtų spręsti universalios pajamos, galėtų sušvelninti tolimesni socialinės apsaugos sistemos pokyčiai, kai mažiausias pajamas gaunantys asmenys galėtų oriau gyventi, o dirbantys mažiau bijotų prarasti darbą.

Kaip pavyzdį jis nurodo tolesnį pensijų, vidutinės algos ir netekto darbingumo išmokų didinimą, taip pat finansinio švietimo skatinimą, kad žmonės išmoktų taupyti ir būtų lankstesni darbo rinkoje ar su valdžios sektoriaus pagalba greitai rastų kitą darbą.

„Atsiminkime, kad Lietuvoje socialinės apsaugos išlaidos, palyginti su BVP, yra vienos žemiausių Europos Sąjungoje (ES), bet taip yra todėl, kad surinkus mokesčius turime mažiau ką paskirstyti negu kitos ES šalys, o to priežastis yra labai susijusi su šešėlinės ekonomikos dydžiu.

Todėl gal pirmiau susimažinkime šešėlinės ekonomikos dydį ir tik paskui jau keliaukime link universalių pajamų modelio įgyvendinimo“, – pabrėžia T. Povilauskas.

Jis įsitikinęs, kad universalių pajamų modelio šalies mastu nebus dar bent 10–20 metų, nes kol kas šių pajamų idėja yra visai idealistinė su labai sudėtingu praktiniu pritaikymu.

Šaltinis: tv3.lt