Užeiti į svetainę

Trijų teisėjų kolegija paskelbė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai griežčiausias – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – bausmes skyrė broliams Leonui ir Karoliui Bieliauskui. Tuo metu jų pusbroliui buvo skirta 19 metų laisvės atėmimo bausmė, jos kasacinis teismas taip pat nepakeitė.

Nuosprendį, kuria buvo skirtas įkalinimas iki gyvos galvos, teismui skundė tik Karolis Bieliauskas, tuo metu Leonas Bieliauskas skundo nebuvo pateikęs. Jie abu buvo nuteisti dėl I. Strazdauskaitės nužudymo, dviejų plėšimų, turto sunaikinimo bei neteisėto laisvės atėmimo.

Aukščiausiajam Teismui taip pat skundėsi marijampolietis Algimantas Stankevičius, kuris nuteistas dėl dalyvavimo plėšime, neteisėto šaunamojo ginklo turėjimo ir dėl jo panaudojimo. Jam Apeliacinis teismas paskyrė ketverių metų ir dviejų mėnesių nelaisvės.

„Kasaciniai skundai buvo atmesti“, – sakė LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas.

Reklama

Jo teigimu, teismas konstatavo, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka teisingumo principą, o nuteistieji yra labai pavojingi visuomenei.

„Tai žiaurus, ciniškas, nežmoniškas elgesys, ignoruojant absoliučiai visas žmogiškąsias vertybes, ciniškas požiūris į kito žmogaus gyvybę, – teismas konstatavo, kad šie asmenys yra pavojingi, ypač kalbant apie Karolį Bieliauską, kuris buvo šio nusikaltimo organizatorius ir iniciatorius, nors pats tiesiogiai nedalyvavo atimant gyvybę I. Strazdauskaitei, tačiau jis aktyviai pritarė savo bendrininkų veiksmams, pats bandė išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės, aktyviai neigė savo kaltę, bandė suversti kitiems bendrininkams, todėl teismas taip pat konstatavo, kad jo įkalinimas iki gyvos galvos atitinka teisingumo principą, izoliuojant tokį pavojingą asmenį nuo visuomenės ir užkertant kelią daryti kitus nusikaltimus“, – sakė A. Gutauskas.

Jis pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis paliktas galioti be pakeitimų, jame konstatuota, jog nuteistieji veikė organizuotoje grupėje ir jiems pagrįstai apeliacinės instancijos teismas sugriežtino bausmes.

Be to, anot bylą kasacine tvarka išnagrinėjusių teisėjų, skiriant bausmes nuteistiesiems buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, taip pat buvo atsižvelgta į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai akcentuojant nuteistųjų padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir sukeltus negrįžtamus padarinius, be to, buvo įvertinta kiekvieno nuteistojo asmenybė ir vaidmuo.

„Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, proporcingos jų padarytų nusikaltimų pavojingumui, atitinka bausmės paskirtį, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir nėra per griežtos“, – pabrėžė kasacinis teismas.

Specialiai važiavo į Kauną

„Iš anksto neplanavome žudyti – mes tik norėjome pagrobti automobilį, o kaip elgsimės su nukentėjusiąja, nebuvome aptarę“, – taip teisinosi visą Lietuvą prieš trejus metus savo įvykdytais nusikaltimais sukrėtę pusbroliai Bieliauskai. Šaltakraujiškai itin žiauriai Vilniuje gyvenusią plungiškę Ievą Strazdauskaitę nužudę ir jos kūną užkasę miške žudikai iki šiol gailisi tik vieno – kad ryžosi įvykdyti tokį baisų nusikaltimą ir dėl jo įkliuvo policijos pareigūnams.

Delfi primena, kad 2017 m. kovo 5 d., apie16 val., Kėdainiuose gyvenantys pusbroliai Bieliauskai sėdo į automobilį „BMW 735“ ir išvyko į Kauną – važinėjo po laikinąją sostinę ir ieškojo BMW klasės automobilių. Apiplėšimui pusbroliai buvo pasiruošę iš anksto – turėjo veidą dengiančias plėšikų kaukes, taip pat specialiai tam įsigytus imitacinius ginklus.

Bet akį patraukiančio BMW pusbroliai nesurado, o apie 18.15 min. į jų akiratį atsitiktinai pakliuvo prabangiai atrodantis „Audi A7“. Jį vairavo mergina.

Pusbroliai iš karto nutarė – tai bus jų šio vakaro grobis. Bet prieš įvykdydami nusikaltimą jie susisiekė su marijampoliečiu A. Stankevičiumi, kuris turėjo padėti automobilį realizuoti, ir pasidomėjo, ar tokios markės transporto priemonė tiks. Kai buvo gautas teigiamas atsakymas, iš paskos „Audi A7“ keliu Kaunas–Vilnius važiuojantys Bieliauskai nutarė, kad reikia pasielgti lygiai taip pat, kaip ir prieš metus pagrobiant Latvijos piliečiams priklausiusį automobilį. Planas buvo labai paprastas, bet pavojingas – reikėjo nusižiūrėtą automobilį taranuoti, bet tik taip, kad šis kuo mažiau nukentėtų, nesukeltų eismo įvykio ir sustotų.

„Iš Kėdainių išvažiavome turėdami tikslą pagrobti automobilio BMW apdailos detalių, – sakė Mantas Bieliauskas. – Bevažinėdami prisiminėme apiplėštus latvius ir sugalvojome pakartoti tą pačią schemą. Karolis pažinojo A. Stankevičių, jis turėjo pažįstamų, kurie būtų nupirkę pagrobtą automobilį už 5–6 tūkst. eurų. Buvome sugalvoję pagrobti automobilį „BMW X5“, bet tokio neradome, o kai užsukome į degalinę, pastebėjome „Audi A7“, jį ir sumanėme pagrobti imitavę avariją.“

„Važiuojant į Kauną mūsų tikslas buvo pagrobti automobilių detalių, – pusbroliui Mantui antrino Karolis Bieliauskas. – Aš vairavau automobilį, šalia manęs sėdėjo Karolis, o Mantas – gale. Nieko tinkamo neradę mes jau važiavome iš Kauno, kai įsukę į degalinę pastebėjome į automagistralę sukantį automobilį „Audi A7“. Leonas pasakė, kad geras automobilis, aš jam pritariau, tuomet jis pasakė „imam“, aš vėl sutikau. Leonas liepė paskambinti A. Stankevičiui, šis sakė, kad toks automobilis tinka, todėl aš nutariau, kad reikia inscenizuoti eismo įvykį.“

Reklama

Karolis prisipažino, kad važiavo ne mažesniu kaip 120–130 km/val. greičiu; privažiavęs prie I. Strazdauskaitės vairuojamo automobilio jis savuoju „BMW 735“ priekinio bamperio kaire puse ir priekiniu kairiuoju sparnu bei priekiniu kairiuoju ratu trenkė į automobilio „Audi A7“ priekines dešiniąsias dureles ir dešinįjį slenkstį bei užpakalinio dešiniojo sparno arką, taip juos sugadino ir sudaužė kairiojo posūkio žibintą.

Veiksmas – lyg iš filmo

Po taranavimo I. Strazdauskaitė iš karto kelkraštyje sustabdė savo vairuojamą automobilį „Audi A7“, paskui jį sustojo ir „BMW 735“. Tuomet veiksmas atrodė lyg iš kino juostos – prie merginos pribėgo Karolis ir Leonas, panaudojo prievartą ir įsodino į „Audi A7“ ant galinės keleivio sėdynės.

„Sugriebiau jai už sprando ir palenkiau galvą, kad nežiūrėtų į mano veidą, paklausiau, kur yra automobilio rakteliai, o paskui, kai ją įsodinome į automobilį, pasakiau, kad jai nieko nedarysime, tik jos automobilį nuvarysime į reikiamą vietą, o ją nuvežęs prie Lenkijos sienos paleisiu“, – kalbėjo Karolis Bieliauskas.

Stovėti kelkraštyje plėšikai negalėjo, nes bet kurią akimirką galėjo patraukti kitų transporto priemonių vairuotojų dėmesį, todėl Karolis sėdo prie I. Strazdauskaitės vairuoto automobilio vairo, šalia pagrobtos merginos atsisėdo Mantas Bieliauskas, o Leonas grįžo į „BMW 735“.

Dėl patirto šoko dar nesupratusi, kas vyksta, I. Strazdauskaitė automobilyje bijojo net žodį ištarti – nusikaltėliai pagriebė jai priklausančią rankinę ir pakeliui išmetė kai kuriuos asmeninius daiktus, tarp jų – ir mobiliojo ryšio telefoną.

Tai buvo paskutinės I. Strazdauskaitės kelionės pradžia. Plėšikai, kaip ir žadėjo, važiavo link Lietuvos ir Lenkijos pasienio, tačiau prieš paleisdami pagrobtą merginą turėjo susitikti su marijampoliečiu A. Stankevičiumi; jis buvo pažadėjęs, kad pasirūpins pagrobto „Audi A7“ realizavimu.

„Važiuodami į šį susitikimą sustojome prie kapinių – merginai liepiau išlipti iš salono, mes ją įgrūdome į bagažinę, ji nesipriešino“, – kuo ramiausiai kalbėjo Karolis Bieliauskas.

Nieko nelaukęs jis dar kartą telefonu susisiekė su A. Stankevičiumi ir pasakė, kad turi pagrobęs automobilį ir nori jį realizuoti; vyrai netrukus susitarė susitikti. Po pusvalandžio su drauge į sutartą vietą atvykusiam marijampoliečiui buvo perduotas automobilis su rakteliais, jam taip pat buvo nurodyta kuo skubiau atjungti automobilį susekti galinčią navigacinę sistemą.

„Važiuojam link Lenkijos“, – su bičiuliu išsiskirdamas prisipažino Karolis. Jis taip pat tikino, kad A. Stankevičiui buvo prasitaręs, jog „BMW 735“ bagažinėje yra uždaryta mergina, vairavusi „Audi A7“. Tiesa, A. Stankevičius tai kategoriškai neigė.

Nors ir ketino I. Strazdauskaitę nuvežti ir palikti prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, pusbroliai savo žodžio neištesėjo – netrukus gimė kitas planas.

Planas nužudyti

Kaip teigė Karolis ir Mantas, pirmasis apie tai užsiminė Leonas Bieliauskas – nors apiplėšti ruošęsi pusbroliai turėjo veidą dengiančias kaukes, tačiau jų nebuvo užsidėję, todėl baiminosi, kad paleista mergina kreipsis į policiją ir, jeigu pareigūnai parodys jų nuotraukas, sugebės juos atpažinti.

Tarp pusbrolių kilo audringa diskusija, bet Leonas savo pozicijos nekeitė. Tik tuomet, kai važiuodami pakeliui sustojo degalinėje nusipirkti cigarečių, pusbroliai nurimo.

„Išėję iš degalinės Leonas ir Karolis jau nebesiginčijo, bet jie nuvažiavo ne link Lenkijos sienos, o į priešingą pusę, paskui nusuko nuo pagrindinio kelio ir nuvažiavo link miško, – pasakojo Mantas Bieliauskas. – Tada supratau, kad važiuojame merginos nužudyti.“

Tačiau žudynių planą parengę Karolis ir Leonas teigė, kad tuo metu dar laikėsi sumanymo merginą nuvežti prie Lenkijos sienos, tik esą saugumo sumetimais nenorėjo važiuoti pagrindiniu keliu, o navigacijoje įvestais šalutiniais keliukais.

Bet tai – melas. Ir jis paaiškėjo, kai pareigūnai apklausė vyrą, kuris tą vakarą matė pusbrolių vairuojamą „BMW 735“.

„Apie 22.30 val. pamačiau, kad prie mano namų, keliuke, vedančiame į miškelį, stovi įklimpęs automobilis BMW, prie jo stovėjo du vyrai, dar vienas sėdėjo prie automobilio vairo, – pasakojo liudytojas. – Buvo įjungti tik automobilio pažibinčiai, o pats automobilis pro mano namą pravažiavo su išjungtomis šviesomis, nes priešingu atveju žibintai būtų apšvietę mano kambarį.“

Vyras sakė, kad kelias, kuriuo važiavo vyrai, vedė į mišką, o ne į Lietuvos ir Lenkijos pasienį.

Netikėtų svečių sulaukęs sodybos šeimininkas nuėjo pasikalbėti su vyrais – paaiškėjo, kad sunkiai išvažiuojamu keliuku važiavęs „BMW 735“ buvo įklimpęs. Vėlų vakarą ištraukti galingą automobilį nebuvo kam, todėl vyras nepažįstamiesiems sutiko paskolinti kastuvą.

Tai buvo tas pats kastuvas, kuriuo vėliau nužudyta I. Strazdauskaitė, – šiaip ne taip išsikapstę vyrai kastuvą pasidėjo į automobilio saloną, o ne grąžino savininkui.

„Akivaizdu, kad užklimpę atokioje sodyboje netoli miško ir pastebėti sodybos šeimininko jie turėjo keisti savo planus ir ieškoti kitos atokios vietos nusikalstamiems ketinimams įgyvendinti“, – mano pusbroliams iškeltą baudžiamąją bylą išnagrinėję teisėjai.

Jų teigimu, prieš tai Karolis telefonu buvo susisiekęs su A. Stankevičiumi, prašė jo pagalbos – atvažiuoti ir padėti ištraukti automobilį. „Ar viskas gerai, ar padarei, kaip tau sakiau?“ – bendrininko klausė, ar šis paslėpė „Audi A7“ ir atjungė navigacinę saugos sistemą. Kai šis patikino, kad reikalai sutvarkyti ir problemų neturėtų kilti, vyrai nutarė patys bandyti ištraukti įklimpusį „BMW 735“.

Pamelavo, kad paleidžia

Iš atokios sodybos vyrai nusprendė nebevažiuoti giliau į mišką, o traukti link gimtųjų Kėdainių. Kitos minties, kaip nužudyti merginą, pusbroliai jau neturėjo – nors tą vakarą I. Strazdauskaitės ir ją pagrobti galinčio automobilio ieškojo gausios policijos pajėgos, „BMW 735“ niekam į akiratį nepateko ir jis be jokių kliūčių atvažiavo į miškingoje vietovėje esantį apleistą Kėdainių Daukšių karinį aerodromą. Šią vietą pusbroliai labai gerai žinojo, ne kartą čia yra lankęsi.

Reklama

Nieko nelaukę pusbroliai pasikeisdami ėmė kasti duobę, o kai ji buvo iškasta, iš automobilio bagažinės buvo išlaipinta I. Strazdauskaitė. Nors vienas žudikų merginai aiškino, kad jie esą ją jau paleidžia, šiai buvo nurodyta įlipti į duobę, atsisėsti ant žemės ir suskaičiuoti iki dešimties. Verkdama mergina vykdė monstrų reikalavimus – atsisėdo ir ėmė skaičiuoti… O tada Leonas su kastuvu ėmė jai daužyti per galvą – vėliau ekspertai nustatė, kad merginai buvo suduota ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos ir veido sritį. Bet mirė ji ne iš karto – greičiausiai po pirmųjų suduotų smūgių mergina dar bandė priešintis, nes jos rankų pirštai taip pat buvo sužaloti.

Prieš mirtį itin didelius skausmus jautusi mergina buvo užkasta, kai tik neberodė jokių gyvybės ženklų, o jos kapavietę žudikai apdangstė žolėmis, lapais, – taip, lyg niekam nekiltų įtarimų, kad čia esanti žemė slepia baisią paslaptį.

Po nužudymo pusbroliai išvažiavo į namus – pakeliui nuo tilto per Nevėžio upę išmetė kastuvą. Ir visą tą laiką, kol jų nesulaikė policijos pareigūnai, bandė apsimesti, kad jų rankos nėra suteptos jaunos merginos krauju.

Bet tada visi jie jau žinojo, kad dienos laisvėje yra suskaičiuotos, – buvo pasiėmę I. Strazdauskaitės kompiuterį, o A. Stankevičius automobilyje „Audi A7“ surado merginos asmeninių daiktų, ir visus juos buvo bandoma sunaikinti – sudeginti ir užkasti. Neturėjo likti nė menkiausio įtarimo, kad būtent Bieliauskai yra tie monstrai, kurių įvykdytas nusikaltimas sukrėtė visą Lietuvą, o į dingusios jaunos merginos paieškas buvo įsitraukusios ne tik gausios policijos pareigūnų, bet net ir I. Strazdauskaitės nepažinojusių žmonių minios.

Bagažinėje praleido penkias valandas

Milžinišką informacijos kiekį ir daugybę versijų patikrinę pareigūnai netrukus surado I. Strazdauskaitės vairuotą automobilį, prie kelio Vilnius–Kaunas išmestą jos mobiliojo ryšio telefoną, o galop buvo sulaikyti ir pusbroliai Bieliauskai. Jie prisipažino, kad merginą nužudė, parodė vietą, kur užkastas jos kūnas, taip pat buvo surastas į Nevėžį išmestas nužudymo įrankis – kastuvas. Per pirmąsias apklausas jie neneigė, kad prieš mirtį I. Strazdauskaitė patyrė itin dideles kančias.

„Nustatyta, kad nukentėjusioji iki jos nužudymo momento ją užpuolusių trijų nepažįstamų vyrų apie penkias valandas buvo vežiojama automobilio bagažinėje, t. y. žmogui nepritaikytoje, nešildomoje, ankštoje patalpoje, kurioje trūko deguonies, – vėliau konstatavo šioje baisioje baudžiamojoje byloje policijos ir prokuratūros įrodymus ištyrę teisėjai. – Nustatyta ir tai, kad oro temperatūra tuo metu tesiekė tik 1,7 laipsnio šilumos, taigi nukentėjusioji, vilkėdama tokiu oru nepritaikytus drabužius, šalo. Šias aplinkybes patvirtino ir dėl jos nužudymo nuteisti Karolis, Leonas ir Mantas Bieliauskai. Jie teigia, kad buvo atidarę bagažinės dangtį, nes nukentėjusioji pradėjo šaukti, kad jai trūksta oro, be to, Mantas Bieliauskas pripažino, kad nukentėjusioji drebėjo, sakė, jog jai šalta, buvo išsigandusi, prašė jos neskriausti. Nekelia abejonių ir tai, kad nukentėjusioji, būdama uždaryta bagažinėje, vėliau vedama nakties metu į mišką, lipdama į specialiai iškastą duobę buvo įbauginta, suvokė, kad ji bus nužudyta.“

Be to, tik atkasus nužudytosios kūną paaiškėjo, jog dar gulėdama bagažinėje I. Strazdauskaitė į savo kojinę buvo įkišusi pašto siuntinio pakuotės fragmentą, kuriame nurodyti jos pačios kontaktiniai duomenys, – mergina tikėjosi, kad kada nors, kai bus atkastas jos kūnas, taip pavyks nustatyti jos tapatybę.

„I. Strazdauskaitė nuo pat jos pagrobimo momento iki nužudymo išgyveno ne tik fizines, bet ir itin dideles dvasines kančias“, – teismas pažymėjo, kad visi trys merginą nužudę pusbroliai „suvokė, kad savo elgesiu nukentėjusiajai sukelia tokius išgyvenimus“.

Nors ikiteisminio tyrimo metu dėl itin žiauraus nužudymo atsakomybėn patraukti pusbroliai ir pripažino kaltę, sakė, jog viską darė kartu, tačiau vėliau, kai baudžiamoji byla atsidūrė ant teisėjų stalo, visi trys lyg susitarę ėmė menkinti Karolio Bieliausko vaidmenį. O jis, kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, ir buvo visų šios grupuotės narių įvykdytų baisių nusikaltimų organizatorius.

Į mišką išėjo su kastuvu

Teisme Karolis Bieliauskas aiškino, kad jam pirmajam Leonas užsiminė, jog pagrobtą merginą reikia nužudyti, tačiau jis esą kategoriškai nesutiko.

„Kai vėliau jis dar kartą apie tai užsiminė, pasakiau daugiau apie tai nekalbėti“, – Karolis Bieliauskas tikino nežinojęs, kad I. Strazdauskaitė bus nužudyta, – esą tuo metu, kai jie visi kartu nuvažiavo į apleisto aerodromo teritoriją, Leonas ir Mantas išlipo iš automobilio, atidarė bagažinę ir išsivedė nukentėjusiąją.

„Aš likau automobilyje ir klausiausi muzikos“, – teisinosi jis.

Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį

Nors ikiteisminio tyrimo metu ne tik jis pats, bet ir du jo pusbroliai patikino, jog duobę aukai kasė visi kartu, tačiau Karolis Bieliauskas teisme aiškino, kad net neturėjo tikslo žudyti I. Strazdauskaitės: „Mes turėjome tikslą užvaldyti automobilį, o kaip paskui elgsimės su nukentėjusiąja, nebuvome aptarę. Po jos vairuoto automobilio užvaldymo buvo sutarta, kad I. Strazdauskaitė įvykio vietoje nebus palikta, kad ją reikia nuvežti iki Lenkijos pasienio ir palikti. Leonas kalbėjo, kad reikia merginą nužudyti, tačiau nei aš, nei Mantas tam nepritarėme.“

Bet net ir ikiteisminio tyrimo metu, nors ir pripažino dalyvavęs nužudant, Karolis bandė sumenkinti savo vaidmenį: „Paėję į mišką visi trys mes pasikeisdami iškasėme duobę. Baigus kasti duobę, norėdamas iš bagažinės paleisti ten buvusią merginą, atbėgau prie automobilio, tačiau ją Leonas buvo užrakinęs. Po kiek laiko prie automobilio atėję Leonas ir Mantas liepė merginai lipti iš bagažinės ir eiti su jais, o aš likau sėdėti automobilyje. Maždaug po 15–20 min., nešini kastuvu, jie sugrįžo be merginos ir kastuvą padėjo į bagažinę. Tada visi trys grįžome į Kėdainius, o kastuvą išmetėme į Nevėžį.“

„Karolis pasiūlė imitavus eismo įvykį pagrobti automobilį, tačiau po šio pasiūlymo nebuvo jokių su plėšimu, o juo labiau su nužudymu susijusių veiksmų, – sakė Leonas Bieliauskas. – Žudyti iš viso nebuvo tartasi ir planuota, kaip ir nebuvo planuota naudoti prieš kuriuos nors nukentėjusiuosius smurto. Karolis anksčiau buvo pasiūlęs įsigyti netikrus ginklus siekiant įbauginti nukentėjusiuosius plėšimo metu, tačiau nebuvo tartasi, kaip tai bus padaryta. Plėšimo atvejais nebuvo ketinama smurtauti prieš nukentėjusiuosius ar juolab jų žudyti, nes tam tikslui įvykdyti mes neturėjome jokių priemonių, o I. Strazdauskaitės plėšimo atveju mintis ją nužudyti kilo po to, kai ji pamatė mūsų veidus. Todėl bijant būti atpažintiems ir buvo priimtas sprendimas ją nužudyti. Tai buvo spontaniškas sumanymas.“

„Kai I. Strazdauskaitę vežiojome automobilio bagažinėje, visi trys aktyviai svarstėme, ką daryti, ir galop priėmėme sprendimą ją nužudyti, o lavoną paslėpti – užkasti miške, – pirmojoje apklausoje kalbėjo Leonas Bieliauskas. – Tokį sprendimą priėmėme toje vietoje, kur buvo užklimpęs mūsų automobilis. O kai atvykome į mišką, visi trise automobilyje sutarėme, kad čia ją nužudysime ir užkasime. Aš pirmas pradėjau kasti duobę, paskui – Karolis ar Mantas, o baigė gal Karolis. Iškasę duobę visi trys grįžome prie automobilio, išleidome iš bagažinės I. Strazdauskaitę – ją nusivedžiau prie iškastos duobės, paskui mane, slėpdamas kastuvą už nugaros, ėjo Mantas. Tuo metu Karolis liko laukti automobilyje. Merginą nužudžiau aš, paskui jos lavoną užkasiau.“

Kad iš anksto neplanavo nužudyti I. Strazdauskaitės, tikino ir Mantas Bieliauskas, jis, maža to, pareiškė kategoriškai nesutinkantis, jog net penkias valandas bagažinėje vežiota, o paskui sudavus ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvą kastuvu nužudyta I. Strazdauskaitė patyrė itin dideles kančias. „Negali būti pripažinta, jog ji buvo nužudyta kankinant ar itin skausmingu būdu“, – aiškino Mantas Bieliauskas.

Viskas galėjo baigtis dar blogiau

Pusbroliai Bieliauskai taip pat buvo nuteisti dėl automobilio „Volkswagen Passat“ pagrobimo – šią transporto priemonę jie pagrobė iš Latvijos piliečių. Vykdant šį nusikaltimą dalyvavo ir Kėdainiuose gyvenantis Tomas Zagurskas – teismas nutarė jį įkalinti 4 metams.

Baudžiamąją bylą išnagrinėję teisėjai konstatavo, kad plėšimuose dalyvavę nusikaltėliai suvokė, jog didesnis užpuolikų skaičius labiau įbaugina nukentėjusiuosius ir mažina tikimybę, kad pastarieji plėšimo metu gali pasipriešinti.

„Atkreiptinas dėmesys, kad pats nuteistųjų pasirinktas automobilių grobimo mechanizmas nėra itin paprastas, reikalaujantis išankstinio tarpusavio veiksmų suderinimo ir aptarimo, – abu kartus automobiliai buvo grobiami greitkeliuose, kuriuose net ir nakties metu gana intensyviai važinėja automobiliai“, – teisėjų teigimu, nusikaltėliai savo veiksmus turėjo atlikti apgalvotai bei operatyviai, siekdami neatkreipti pašalinių asmenų dėmesio. Be to, jie laikėsi konspiracijos, turėjo specialiai įsigytus mobiliojo ryšio telefonus, o plėšimai buvo įvykdyti itin pavojingu būdu – važiuojant greitkeliu dideliu greičiu inscenizuoti eismo įvykiai, tik atsitiktinai išvengta kur kas sunkesnių padarinių.

Anot teismo, Karolis Bieliauskas subūrė organizuotą grupę, buvo jos lyderis, nusikalstamų veikų iniciatorius, jis parūpino nusikalstamoms veikoms daryti reikalingų priemonių, įrankių. Be to, jis pats aktyviai dalyvavo grobiant automobilius, vairavo pagrobtas transporto priemones, jas slėpė, naikino įkalčius, dalyvavo realizuojant pagrobtą turtą.

„Nors nuteistasis nebuvo nukentėjusiosios I. Strazdauskaitės nužudymo tiesioginis vykdytojas, tačiau savo aktyviais veiksmais, žodiniu susitarimu pritarė Leono Bieliausko veiksmams bei akivaizdžiai siekė to paties rezultato – pašalinti jų nusikalstamas veikas mačiusią nukentėjusiąją ir vienintelę įvykio liudytoją I. Strazdauskaitę“, – teismo teigimu, padaręs baisius nusikaltimus Karolis Bieliauskas tęsė įprastą gyvenimą, slėpė ir naikino įkalčius, o nužudytosios šeimos jis nuoširdžiai taip ir neatsiprašė, keisdamas parodymus, versdamas kaltę kitam nuteistajam siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. O tai rodo jo pavojingumą, atskleidžia cinišką ir niekinamą požiūrį į visuomenei priimtas gyvenimo normas, žmogiškąsias vertybes, žmogaus gyvybę.

„Byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarytos itin šaltakraujiškai ir ciniškai: tamsiu paros metu plėšimo būdu užvaldomi nukentėjusiųjų automobiliai, taranuojami važiuojantys dideliu greičiu greitkeliu, tik dėl laimingo atsitiktinumo nuteistieji nesukėlė eismo įvykių, galėjusių turėti dar skaudesnių padarinių, – pabrėžė teismas. – Slėpdami jau padarytus nusikaltimus, Bieliauskai įvykdė ir labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį itin skaudžių ir negrįžtamų padarinių – kankindami ir itin žiauriai atėmė nukentėjusiosios I. Strazdauskaitės gyvybę. Nužudymas buvo įvykdytas šaltakraujiškai – sudavus kastuvo briauna daugybinius smūgius į galvos sritį bei sukėlus nukentėjusiajai dar iki gyvybės atėmimo daug fizinių ir moralinių kančių: ji kelias valandas buvo vežiojama ankštoje ir nešildomoje automobilio bagažinėje. Nusikalstamų veikų padarymo būdas, nuteistųjų elgesys ne veltui sukėlė didelį atgarsį visuomenėje. Šiomis veikomis buvo padaryta ypač didelė žala ne tik nukentėjusiosios artimiesiems, bet ir visai visuomenei.“

Šaltinis: delfi.lt