Žmogaus odos porose apsigyvenančios ir naktimis ant veido besidauginančios erkutės – tai mikroskopiniai organizmai, kurių struktūra dėl konkrečių gyvensenos ypatumų ilgainiui tiek supaprastėja, kad po kiek laiko erkutės tampa žmogaus organizmo dalimi, teigiama neseniai atlikto tyrimo išvadose.
Erkutės (lotyniškas jų pavadinimas – Demodex folliculorum) perduodamos dar gimimo metu ir jų turi beveik visi žmonės, be to, su amžiumi vis daugiau, kadangi poros tolydžio didėja. Erkučių ilgis – maždaug 0,3 mm.
Šie organizmai apsigyvena ant veido ir spenelių augančių plaukų, įskaitant ir blakstienas, folikuluose ir minta porų ląstelių natūraliai išskiriamais riebalais. Erkutės suaktyvėja naktį: tada jos ima judėti nuo vieno folikulo prie kito ieškodamos poravimosi partnerio, rašoma portale phys.org.
Atlikus Demodex folliculorum genomo sekoskaitos tyrimą – pirmą tokio tipo analizę, – paaiškėjo, kad dėl izoliuotos egzistencijos ir jos nulemto inbrydingo (artimos giminystės individų poravimasis) erkutės netenka nereikalingų genų bei ląstelių ir iš išorinių parazitų virsta vidiniais simbiotais.
„Pavyko nustatyti, kad tų erkučių organizmo dalių genai išsidėstę kitaip nei panašių rūšių gyvūnų ir taip yra todėl, kad jos adaptuojasi prie uždaro gyvenimo porų viduje. Užfiksuoti DNR pakitimai nulemia tam tikrus neįprastus organizmo ir elgesio ypatumus“, – nurodė viena iš tyrimo vadovų biologė Alejandra Perotti iš Redingo universiteto.
Štai ką atskleidė nuodugni Demodex folliculorum DNR analizė:
• Kadangi yra visiškai izoliuotos, nesusiduria su jokiomis išorinėmis grėsmėmis, nepatiria jokios konkurencijos ir nesąveikauja su kitomis skirtingus genus turinčiomis erkutėmis, vykstant genų redukcijai Demodex folliculorum transformuojasi į ypač primityvius organizmus su miniatiūrinėmis kojelėmis, judinamomis vos trijų iš vienos ląstelės sudarytų raumenų. Kad išgyventų, joms pakanka minimalaus kiekio baltymų – mažiausiai, kiek teko nustatyti tyrinėjant šios ir kitų rūšių atstovus.
• Genų redukcija yra ir suaktyvėjimo naktį priežastis. Erkutės neturi apsaugos nuo ultravioletinių spindulių, be to, yra praradusios geną, verčiantį gyvūnus nubusti nuo dienos šviesos. Kita vertus, erkutės nepasigamina ir melatonino – smulkių bestuburių aktyvumą naktį užtikrinančio junginio, tačiau, kad sugebėtų visą naktį poruotis, jos naudoja iš žmogaus odos prietemoje išsiskiriantį melatoniną.
• Unikalų genų išsidėstymą lemia ir neįprasti erkučių poravimosi įpročiai. Jų reprodukciniai organai pasislinko į priekį, taigi, patinėlių penis yra statmenai atsikišęs kūno priekyje, todėl besiporuodami jie turi atsidurti po patelėmis ir kartu prisišlieti prie žmogaus plauko.
• Kadangi vienas iš genų yra apsisukęs, ant erkučių burnos išauga tam tikra tvarka išsidėsčiusios ataugos, ypač atsikišančios, kai tenka pasisavinti maistą. Ši savybė padeda išgyventi pradinėje stadijoje.
• Jaunos erkutės turi kur kas daugiau ląstelių negu brandos stadijoje. Tai prieštarauja prielaidai, kad parazitų ląstelių skaičius sumažėja ankstyvoje vystymosi stadijoje. Mokslininkai mano, kad tai pirmasis žingsnis erkutėms transformuojantis į simbiotus.
• Partnerių, galinčių perduoti palikuoniams naujų genų, nebuvimas gali tapti erkučių evoliucionavimo pabaigos, taigi, ir išnykimo veiksniu. Toks dėsningumas buvo pastebėtas tyrinėjant ląstelėse gyvenančias bakterijos, tačiau gyvūnų atveju tai pirmas kartas.
• Anksčiau kai kurie mokslininkai laikėsi nuomonės, kad erkutės neturi išeinamosios angos, todėl privalo kaupti visas per gyvenimą susidarančias išmatas ir tiktai mirdamos jau gali jas pašalinti, šitaip sukeldamos odos uždegimus. Visgi naujasis tyrimas patvirtino, kad išeinamąją angą erkutės turi, todėl jų kaltinti dėl odos būklės pablogėjimo negalima.
Tyrimas buvo atliktas Bangoro ir Redingo universitetų iniciatyva, bendradarbiaujant su Valensijos ir Vienos universitetais, taip pat su Nacionaliniu San Chuano universitetu. Tyrimui skirta publikacija buvo paskelbta žurnale „Molecular Biology and Evolution“.
„Erkutės buvo kaltintos dėl daugybės dalykų, tačiau kadangi jų sąveika su žmonėmis trunka ganėtinai ilgai, galima spėti, kad galbūt jos atlieka, nors ir labai nesudėtingas, tačiau svarbias ir naudingas funkcijas, pavyzdžiui, neleidžia veido odos poroms užsikimšti“, – svarsto vienas iš tyrimo vadovų Henkas Braigas, dirbantis Bangoro universitete.
Šaltiniai:
https://academic.oup.com/mbe/article/39/6/msac125/6604544?login=false
https://phys.org/news/2022-06-secret-mites-skin.html
