Ukrainiečių Liubovės ir Oleksijaus Liašenkų šeima nuo praėjusio kovo 26-osios gyvena Krakėse, Kėdainių rajone. Nuo rugsėjo ukrainiečiai šiame miestelyje turi savo namus. Kuklų, bet saugų ir didelį džiaugsmą septynių asmenų šeimai suteikusį stogą virš galvos parūpino ir vietos, ir visos Lietuvos žmonės, suaukoję 25 tūkst. eurų. Šiam pirkiniui aukoti impulsą davė ir LRT.lt.
„Kai sužinojau, kad pinigai surinkti, labai džiaugiausi, sakiau, kad mums tai laimingas bilietas. Visi atėjome apžiūrėti namo. Vaikai džiaugėsi turėsiantys savo namus.
Esu labai dėkinga aukojusiems žmonėms. Esu tikra, kad Dievas jiems padės. Visa, kas gera, gerumu sugrįžta“, – kalbėjo Liubovė.
Liubovė: nejauku, kad mes čia saugūs, o tėvynėje žmonės žūsta
Liašenkų, dar mažiau nei prieš metus gyvenusių prie Časiv Jaro Donecko srityje, šeimą LRT.lt neseniai aplankėme Krakėse, jų namuose. Viešnagės metu aidėjo vaikų klegesys, tėvams pasirūpinti gausia šeima padeda ir socialinė darbuotoja, ir nuolat juos lankanti, galima sakyti, šios šeimos globėja tapusi Rasa Palukaitienė, kurios vyro lentpjūvėje dirba Oleksijus.
„Kartais būna nejauku. Mes čia saugūs ir turime savo namus, o tėvynėje miršta žmonės. Mūsų Časiv Jare dabar labai baisu“, – tai, kas vis dėlto temdo džiaugsmą, atskleidė Liubovė.
Moteris, ant rankų laikydama mažąjį Oleksijų, kurio gimimą praėjusią vasario 24-ąją paankstino prasidėjusios aršios rusų atakos, aprodė savo namus.
Kartais būna nejauku. Mes čia saugūs ir turime savo namus, o tėvynėje miršta žmonės.
Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau įdomybių - sekti mūsų „Facebook“ puslapį
L. Liašenko
Trys kambariai ir virtuvė, prieangis, greta namų plyti ir gabalėlis žemės. Dar reikia perklijuoti tapetus, sutvarkyti dušą, bet moteris tikino, kad šis namas tapo išsigelbėjimu, kai vasarą paaiškėjo, kad namas, kuriame glaudėsi iki tol, parduodamas, tad reikia išsikraustyti. Kitų namų, kurie būtų laisvi, nuomojami, Krakėse nebuvo.
Tuomet R. Palukaitienė ir įsuko pinigų rinkimo Liašenkų šeimai akciją. Per daugiau nei savaitę reikiama suma buvo surinkta ir gausi šeima neliko be stogo virš galvos.
„Mums padeda. Štai sofą nupirko, spintas. Įsikuriame pamažu. Ko dar trūksta, pasiremontuosime patys. Oleksijus viską padarys, jis tai moka“, – pasakojo Liubovė.
Šeimai teikiama socialinė pagalba, socialiniai darbuotojai moko išmintingai rūpintis finansais, kad Oleksijaus algos ir išmokų pakaktų gausiai šeimai.
Jaunėlio gimimą paankstino sprogimai
Liubovė prisiminė tą siaubingą vasario 24-ąją. Nors mažėlis Oleksijus turėjo gimti dviem savaitėmis vėliau, pasigirdus sprogimams, moteriai prasidėjo sąrėmiai, tad ji, aidint sprogimams, išskubėjo į ligoninę.
„Buvo labai baisu. Susijaudinau. Abu vos nemirėme. Vaikas gimė labai silpnas. Man pasakė: jei bombarduos, vaiką susukite į apklotą ir bėkite į slėptuvę. Išvažiavau namo. Beveik mėnesį ten dar gyvenome. Vyras dirbo, aš namie viena su vaikais. Nebeturėjome pinigų, už ką maisto nusipirkti, kainos sukilo. Vaikai verkė, nemiegodavo. Nutariau, kad viskas, reikia išvažiuoti“, – pasakojo Liubovė.
Moteris sakė, kad, kaip ir dauguma ukrainiečių, išvažiavo iš Ukrainos nežinodami, kas bus toliau. Šeima apsisprendė vykti į Kauną tik todėl, kad ten gyvena pakeliui sutiktos ukrainietės anyta. Pasiekusi Lietuvą ir kelias dienas praleidusi Kaune šeima, įpratusi prie gyvenimo kaime, nutarė, kad ir Lietuvoje jiems labiau patiktų įsikurti nedideliame miestelyje.
Šeima svajoja apie išvyką prie jūros
„Čia, Krakėse, jau turime pažįstamų, turiu draugių, kartu važiuojame į Kėdainius apsipirkti. Vyresnėlis eina į mokyklą. Mažieji, jei neserga, eina į darželį“, – pasakojo L. Liašenko.
Moteris sakė, kad vyriausiasis sūnus Andrejus jau pritapo vietos mokykloje. Dabar jis – antrokas. Berniukas vis dažniau prabyla lietuviškai. Liubovė sako ir pati nemažai suprantanti, kai girdi lietuvių kalbą.
„Niekas negali prognozuoti, kaip bus ateityje, kur mes gyvensime. Tai tik Dievas žino. Man dabar svarbiausia, kad vaikai nesirgtų.
Aš tikiu, kad Ukrainai viskas bus gerai. Bet kol kas gyvensime čia. Žmonės juk stengėsi, rinko pinigus mūsų namui“, – kalbėjo Liubovė.
Šeima gimtinėje neteko būsto. Praretėjo ir artimųjų gretos. Oleksijus mamą prarado dar 2014-aisiais – moteris žuvo per sprogimą. Liubovė augo globėjų šeimoje, kai jos atsisakė tikrieji tėvai.
Pasak Liubovės, visi jau įprato Lietuvoje, tad Liašenkų šeima Krakėse galimai liks visam laikui.
Šeimos albume jau gausu nuotraukų, kuriose – Krakių ir Kėdainių vaizdai.
„Mūsų gyvenimas gerėja. Jau turime planų vasarą nuvažiuoti prie Baltijos jūros“, – sakė L. Liašenko.
Palukaitienė: tikiuosi, išgelbėjome septyniems žmonėms gyvybę
Vienu iš svarbiausių žmonių Liašenkų šeimai tapo R. Palukaitienė – ją, vos atvykusią į svečius, išsyk apspinta vaikai.
„Aš labai noriu jiems padėti. Tikiuosi, mes išgelbėjome septyniems žmonėms gyvybę“, – sakė šeimos globėja tapusi moteris.
Jai gerai pažįstama kiekviena Liašenkų namo kertė.
„Namukas nėra didelis. Bet džiaugsmas yra tas, kad šeima turi stogą virš galvos. Norint čia galima jaukiai susitvarkyti. Dabar jau viskas priklauso nuo jų, nuo to, kaip jie priims šią pagalbą“, – sakė Rasa.
R. Palukaitienė neslepia ne kartą girdėjusi klausimų, kodėl ji padedanti ukrainiečiams, kokios naudos iš to turinti. Moteris atsako negaunanti jokios naudos, o ir nenorinti jos turėti.
Įsivaizduokite, ką gali tas, kuris duoda penkis eurus. Tai suteikė pastogę gausiai nuo karo pabėgusiai šeimai.
R. Palukaitienė
„Tai yra paprasčiausias žmogiškumas. Kiekvienas prisidėjęs žmogus padarė didelį darbą. Juk buvo tokių, kurie paaukojo penkis eurus. Tai įsivaizduokite, ką gali tas, kuris duoda penkis eurus. Tai suteikė pastogę gausiai nuo karo pabėgusiai šeimai. Tie tūkstantis aukojusių žmonių išgelbėjo šiuos septynis žmones“, – kalbėjo R. Palukaitienė.
Moteris pasakojo iš pradžių ieškojusi būdų gauti šeimai socialinį būstą, bet, kaip paaiškėjo, jis Liašenkoms nepriklauso. Tuomet, nutarus šeimai rinkti pinigus namui, sakė Rasa, buvo apėmusi euforija, kad pinigus pavyks surinkti lengvai ir greitai. Bet netrukus euforija išsisklaidė. Aukojimas įsibėgėjo pasirodžius straipsniui apie į bėdą patekusią Liašenkų šeimą. Tiesa, kelis paskutinius tūkstančius suaukojo R. Palukaitienės draugai, pažįstami.
„Norėjome, kad namas būtų miestelyje. Mieste ši šeima prapultų. Jų gyvenimo sąlygos buvo sunkios ir Ukrainoje. Kaime jiems ramiau, suprantamiau. Dabar jau viskas priklauso nuo jų pačių“, – kalbėjo R. Palukaitienė.
Šaltinis: lrt.lt
