Savo bendramokslę itin žiauriai nužudžiusios ir jos kūną į smulkius gabalus supjausčiusios, daugiau kaip kilogramą kūno į šaldiklį įsidėjusios ir net išsikepti planavusios Šiaulių „kanibalės“bando susikurti naują gyvenimą – jau daugiau kaip pusę joms skirtos bausmės atlikusios žudikės griebėsi plano, kaip išvengti nereikalingų klausimų apie tamsiąją gyvenimo pusę.
„Jos bando susikurti naują gyvenimą, nori padaryti, kad išėjus į laisvę niekas apie jas nieko nežinotų ir su nusikaltimais, kuriuos padarė, jų niekas nesietų“, – prisipažino daugiau kaip prieš 11 metų vienturtės dukros netekusi šiaulietė Dalia Račkauskienė. Jai dar ir šiandien atrodo, jog šeimos gyvenimą košmaru pavertęs itin žiaurus nusikaltimas buvo įvykdytas vakar.
Tuo metu dėl buvusios bendramokslės itin žiauraus nužudymo ir palaikų išniekinimo 20 metų laisvės atėmimo bausme nuteistos šiaulietės Viktorija Vaitiekaitytė ir Viktorija Lietuvininkaitė jau surado būdų, kaip susikurti naują gyvenimą išėjus į laisvę – kalėdamos Panevėžio kalėjime jos abi pasikeitė pavardes.
Ne, jos neištekėjo – greičiausiai siekdamos, kad tuo metu, kai iš įkalinimo įstaigos bus išleistos į laisvę, apie jų praeitį kiti žmonės nesužinotų, jos pasirinko giminaičių pavardes. Bent taip mano nužudytosios septyniolikmetės motina.
„Jos, ko gero, jau ruošiasi išeiti į laisvę ir nenori, kad tos jų pavardės būtų žinomos, nes užtenka į „Google“ įvesti Vaitiekaitytės ar Lietuvininkaitės pavardes ir iš karto galima pamatyti jų nuotraukas ir straipsnius apie jų įvykdytą nusikaltimą, – sakė D. Račkauskienė. – Tad akivaizdu, kad taip jos bando susikurti naują gyvenimą – mano, jog pasikeis pavardes ir nebeliks nusikaltimo.“
O tai, nužudytosios nepilnametės motina neslepia, yra labai skaudu – juk „juodosiomis kanibalėmis“ pramintos žudikės atėmė daugybę svajonių ir planų gyvenime turėjusios jos dukros gyvenimą, o jos, išbuvusios įkalinimo įstaigoje, toliau galės apsimesti lyg nieko nebūtų nutikę.
Apie tai, kad Panevėžyje kalinčios nuteistosios pasikeitė pavardes, D. Račkauskienė sužinojo atsitiktinai – teismas iš „juodųjų kanibalių“ yra priteisęs turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, šį žalos išieškojimą vykdo antstolis. Ir nuolat į banko sąskaitą įplaukiančios labai nedidelės piniginės sumos ne tik primena skaudžią netektį, bet ir atskleidė, kad žudikių gyvenime įvyko permainų.
„Lietuvninkaitė jau prieš porą metų tapo Mikalauskaite, rodos, ji pasirinko savo patėvio pavardę, o Vaitiekaitytė neseniai tapo Uždavinyte, nežinau, kieno pavardę ji pasiėmė“, – pasikeitimais stebėjosi D. Račkauskienė.
Anot jos, Viktorija Mikalauskaite tapusiai Lietuvininkaitei – tai jau trečioji pavardė. Dar tada, kai ji mokėsi mokykloje, savo pavardę ji pasikeitė į Lietuvininkaitės, nes dėl nuo gimimo buvusios pavardės esą iš bendraamžių sulaukdavo pašaipų.
Nužudytosios nepilnametės motina stebėjosi, kad dėl labai sunkių nusikaltimų nuteisti asmenys be jokių problemų gali pasikeisti pavardes. „Tai jau nebestebina – vis spaudoje skaitome, kaip vienas, kitas pasikeičia pavardę, tai jau tampa tradicija, juk gali pasiimti bet kokią pavardę iš savo giminės rato ir tapti kitu, nors ne – apsimesti kitu asmeniu“, – sakė D. Račkauskienė.
Kaip jos dukros žudikės atlieka bausmę Panevėžio kalėjime, moteris nežino – bet kokia informacija apie nuteistųjų gyvenimą yra privataus pobūdžio ir yra neatskleidžiama be jų pačių sutikimo. O viešumo visada vengusios „juodosios kanibalės“ jo neduoda – Delfi.lt šaltiniai atskleidė, kad nuteistosios jau ilgą laiką kartu nebendrauja, viena žudikių įkalinimo įstaigoje dirbo kirpėja, o kita – Panevėžyje įsikūrusioje vienoje privačioje bendrovėje, kuri užsiima šaldytų produktų gamyba ir prekyba didžiuosiuose šalies prekybos centruose, šioje bendrovėje dirba daug nuteistųjų.
Apie tai sužinojusi D. Račkauskienė neslėpė, kad yra priblokšta: „Tai šokiruojantis dalykas – juk jos ne už buhalterinį nusikaltimą baustos, jos yra žudikės, ir ką taip gali laisvai vaikščioti ir susitikti su bet kuo?“
„Esu jau girdėjusi kalbų, kad viena jų jau siekė anksčiau laiko išeiti į laisvę, nežinau, kaip yra iš tirkųjų, bet, nors ir praėjo jau 11 metų, man atrodo, kad viskas ką tik įvyko“, – prisipažino nužudytos nepilnametės motina.
Šiandien ji labiausiai bijo sulaukti tos dienos, kai žudikės išeis į laisvę ir ji vieną dieną bet kurią jų susitiks gatvėje.
„Aš jau nebežinau nei ką manyti – neįsivaizduoju, kas bus, jeigu jos grįš į Šiaulius ir aš su jomis susitiksiu, – sakė D. Račkauskienė. – Aš neįsivaizduoju, už save neatsakau. Ir nežinau, ar aš jas pulsiu, ar bėgsiu nuo jų. Aš nesuvokiu. Man – labai baisu.“
Kita vertus, ji svarstė, kad gal ir nepažintų savo dukros žudikių – jeigu šios keičiasi pavardes, greičiausiai sieks pasikeisti ir išvaizdą. „Be to, jos jau suaugusios moterys“, – pridūrė D. Račkauskienė.
Per tuos metus, kai vienturtės dukros žudikės yra įkalintos, nužudytosios motina taip ir nesulaukė jų atsiprašymo. Net laiško iš įkalinimo įstaigos neparašė, D. Račkauskienė neabejoja, kad jau ir neparašys – jos gailisi tik to, jog pateko už grotų, o ne dėl to, kad sukapojo ir į gabalus supjaustė buvusią savo bendramokslę.
Šiaulių „kanibalės“ buvo nuteistos kalėti 20 metų laisvės atėmimo bausme, nors nužudytosios septyniolikmetės tėvai viso baudžiamojo proceso metu siekė, kad žudikės laisvės daugiau taip ir neišvystų. Dalis išniekinto nužudytosios kūno dalių taip ir nebuvo surastas.
„Jos mūsų dukrą nuteisė iki gyvos galvos, mus, galima sakyti, irgi, todėl nežinau, kodėl jos turėtų atsipirkti tik 20 metų ar dar mažiau, kaip prašo“, – tuomet, kai vyko teismai, kalbėjo D. Račkauskienė.
Tuo metu nukentėjusiesiems atstovaujanti advokatė Eugenija Povilaitienė atkreipė dėmesį, kad gimnazistę nužudžiusios bendramokslės iš anksto ruošėsi nusikaltimui – pas vieną žudikių kompiuteryje buvo rastas siaubo filmas, kuriame veiksmas vyksta morge.
„Jos elgėsi šaltai, apgalvotai, jos svajojo sukelti kuo daugiau kančių“, – nukentėjusiesiems atstovavusi advokatė Eugenija Povilaitienė yra sakiusi, kad žudikės savo aukos kūną susmulkino į maždaug po 300-400 g, dalį kūno įdėjo šaldiklio kamerą, o vėliau planavo „atšvęsti ir išsikepti“.
Pasak advokatės, kai viena merginų aukai pjovė koją, kita tuo metu tyrinėjo šios žarnyną.
„Nuteistosios kūną susmulkino į smulkias dalis, buvo pašalinti plaučiai, V. Lietuvininkaitė išpjovė širdį, sakė V. Vaitiekaitytei, žiūrėk, o paskui bandė išimti akį“, – nukentėjusiųjų atstovė taip pat pabrėžė, kad mergina buvo nužudyta iš pasimėgavimo.
„Ji nužudyta dėl paties žudymo“, – kalbėjo E. Povilaitienė.
Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos 17-metė moksleivė buvo nužudyta 2011-ųjų liepos 14-ąją.
Protu sunkiai suvokiamas nusikaltimas įvykdytas V. Vaitiekaitytės močiutės bute. Į butą įviliotai gimnazistei V. Vaitiekaitytė ant galvos užmetė maišą ir keliskart kirviu bei plaktuku smogė į galvą. V. Lietuvininkaitė bendramokslę daužė metaliniu strypu.
Nužudžiusios auką, užpuolikės kūną supjaustė dalimis. Į polietileninius maišus sudėtas aukos kūno dalis V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvininkaite dviračiais išvežė ir, kaip pačios teigė, išmetė dykynėje prie Aukštabalio gatvės.
Pareigūnai rado tik dalį kūno dalių, kurios buvo išmėtytos laukymėje netoli nužudytosios namų. Dalis kūno buvo rasta ir žudikės šaldytuve.
„Kas garantuos, kad jos išėjusios į laisvę gyvens normalų gyvenimą?“ – klausė D. Račkauskienė.
Tuo metu bylą anksčiau nagrinėjant teisme V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvininkaitė bandė sumenkinti savo vaidmenį protu nesuvokiamo nusikaltimo padaryme.
„Labai atsiprašau, – teismo salėje ištarė V. Vaitiekaitytė. – Labai sunku tokioje situacijoje kažką pasakyti, kai visų toks požiūris į mus, bet aš tai suprantu – noriu, jog mane suprastų nuoširdžiai.“
„Jeigu galėtume, mes viską atgal sudėtume ir padarytume, kaip buvę“, – dėl didžiausios ir neatstatomos klaidos gailėjosi nuteistoji, pabrėžusi, jog tai, ką ji padarė su V. Lietuvininkaite, pakeitė ne tik jos, bet ir visos šeimos gyvenimą.
„Dėl to tik mes esame kaltos“, – sakė ji.
„20 metų bet kokio amžiaus žmogui yra labai daug – kai kam atrodo, kad mes jau po 15 metų išeisime į laisvę, tačiau nemanau, jog taip bus, – sakė V. Vaitiekaitytė. – Grįžusios į laisvę nerasime jau nei savo artimųjų, nei draugų, negalėsime gyventi pilnaverčio gyvenimo, net šeimų negalėsime sukurti. Suprantu tėvų norą skirti mums griežčiausią bausmę, manau, įkalinimas iki gyvos galvos nesumažintų tėvų skausmo, o mus visiškai sužlugdytų. Sužlugdytų ir mūsų artimuosius.“
Nužudytosios tėvų teisme atsiprašė ir V. Lietuvininkaitė, tačiau ji vis tiek bandė sumenkinti savo vaidmenį ir guodėsi, jog gyveno smurtą kenčiančioje šeimoje.
„Turėjo praeiti nemažai laiko, kad suprasčiau, kas įvyko, dėl to labai nekenčiu savęs, nesu tikra, jog tuo metu supratau, kas vyksta“, – sakė ji.
Mergina pasakojo, kad nuo mažens gyveno šeimoje, kurioje smurtas buvo kasdienybė: „Tėvas mušdavo mano mamą, ji smurtą kentė net tuomet, kai manęs laukėsi, darželyje visi bendraamžiai iš manęs tyčiojosi – nuo pat mažų dienų manyje kaupėsi pyktis“.
„Visą gyvenimą jaučiau tik panieką, niekas nebegalėjo man padėti – kai nežinojau, kas man dedasi, mano kelyje atsirado V. Vaitiekaitytė, ji užsimindavo, kad galima pyktį, nuoskaudas realizuoti, savo draugę laikiau sau pavyzdžiu“, – V. Lietuvininkaitė apgailestavo, kad savo pyktį nukreipė ne ten, kur reikia.
